2022-ųjų pabaigoje Seimas pritarė tuometinės premjerės Ingridos Šimonytės inicijuotoms įstatymo pataisoms, kuriomis siūlyta žydams išmokėti kompensacijas už praėjusio amžiaus viduryje nusavintą privatų turtą - iš viso 37 mln. eurų. Kiek žmonių jau gavo kompensacijas? Ar tai jau paskutinis žydų reikalavimas, ar išsekus šiam kraneliui bus ir vėl reikalaujama pinigų ar kitokio turto?
Apie tai, ir ne tik - „Vakaro žinių" pokalbis su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky.
2022 m. priimtu įstatymu nuspręsta, kad skiriama dar 37 mln. eurų kompensacijoms už nusavintą žydų turtą. Tačiau šįkart jau nebe už bendruomeninį, kaip numatyta 2011 m. priimtame įstatyme, bet už privatų.
Kompensacija susidaro iš dviejų dalių - viena dalis tos kompensacijos skiriama asmenims, kurie negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kuriems numatyta simbolinė finansinė kompensacija.
Likusi dalis - nuo 27 mln. iki 32 mln. eurų - skirta VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas" ir naudojama bendroms žydų bendruomenės reikmėms.
Tąkart I.Šimonytė paaiškino, kad nėra galimybių nustatyti prieš daugiau nei pusę amžiaus nusavinto turto vertės, todėl visi įpėdiniai, kurių prašymai bus patenkinti, gaus vienodą sumą už vieną reikalavimą. Tokių reikalavimų, I.Šimonytės teigimu, gali būti apie tūkstantį, tad viena kompensacija, priklausomai nuo jų skaičiaus, apie 20 tūkst. eurų: visa skirta suma padalinta į lygias dalis kiekvienam reikalautojui.
Nukentėję asmenys ar jų paveldėtojai individualius prašymus ir turimus juos pagrindžiančius dokumentus fondui turėjo pateikti iki 2023 m. gruodžio 31 d.
„Vakaro žinios" primena, kad 2011 m. Seimas priėmė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, įsigaliojusį tų metų gruodį. Įstatyme numatyta, kad fondui iš viso iki 2023 m. kovo 1 d. turi būti išmokėti 128 mln. litų (pagal įstatymo priėmimo metu galiojusį kursą tai būtų 37 mln. eurų).
Šiame įstatyme nustatytos kompensacijos išmokėjimo tikslu laikomas išlikęs žydų religinių bendruomenių nekilnojamasis turtas (išskyrus žemę), kuris buvo neteisėtai nusavintas totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu. Remiantis šiuo įstatymu, kasmet fondui iš valstybės biudžeto buvo pervedama po maždaug 3,5 mln. eurų.
- Kiek iš viso žydų kreipėsi dėl kompensacijų pagal 2022 m. priimtą įstatymą? - „Vakaro žinios" pasiteiravo Fainos KUKLIANSKY.
- Kreipėsi apie 1000 žmonių. Nedaug, nes žmonės turi madą mirti. Beveik visų prašymai buvo patenkinti. Tiesa, buvo tokių, kurie neturėjo pakankamai teisių į nuosavybę, į kurią pretendavo, tai jų prašymai nebuvo patenkinti. O iš viso ar tos kompensacijos yra gerai? Sunku pasakyti.
Palyginti su tuo, kas iš žmonių buvo atimta, tai kompensacijos tikrai nėra adekvačios. Bet tai yra simbolinė restitucija. O simbolinė restitucija ir reiškia tai, kad nėra viskas grąžinta, kas buvo nusavinta. Žmonės įvairiai reagavo. Vieni dėkojo, kiti norėjo daugiau gauti.
- O galėjo dėl kompensacijų kreiptis ir turto paveldėtojai, ar tik tikrieji savininkai?
- Galėjo, bet jų interesas visai kitoks. Viena yra kreiptis dėl kompensacijos už nusavintą namą, kuriame užaugau ir gyvenau, kita - už namą, apie kurį man tepasakojo tėvelis ar mamytė. Kai kurie žmonės dėl to net neprašė kompensacijų, nes reikėjo pildyti daugybę popierių, o turi ir taip kuo užsiimti. O kompensacijos tik simboliškos.
- Kokio dydžio?
- 20 tūkst. eurų.
- Tai kiek iš viso iš tų 37 mln. eurų iš viso išdalinta kompensacijoms?
- Taigi skaičiuokite. Jei kreipėsi tūkstantis ir gavo po 20 tūkst. eurų, tai iš viso išmokėta apie 20 mln. eurų?
- Tai visi gavo vienodas sumas nepriklausomai nuo buvusio turto vertės?
- Vienodas, nes paskaičiuoti turto vertės neįmanoma, nes daug jo net neišliko.
- O likusieji 17 mln. eurų naudojami žydų bendruomenės reikmėms?
- Ne tik žydų bendruomenės reikmėms. Žydų bendruomenė iš šitų pinigų turėjo nusipirkti pastatą sostinės Pylimo gatvėje, nes valstybė jo negrąžino. Tą pastatą turime remontuoti, taisyti visą šildymo sistemą.
Tačiau kadangi tai brangu, nutarėme statyti naują pastatą, kuris būtų šiltas, patogus, o turimą išnuomoti. Žydų bendruomenė daug ką valstybei ir grąžina. Visoje Lietuvoje vykstančios edukacijos, žydų kapinių tvarkymas, žydų žudynių vietų tvarkymas turėtų būti už valstybės pinigus. Bet daug kas vyksta už mūsų pinigus.
- O kur išleisti tie 37 mln. eurų, skirtų pagal 2011 m. priimtą įstatymą?
- Tie pinigai buvo skirti bendruomenės reikmėms, nes Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, palaikomos žydų bendruomenės. Ne visi pinigai buvo išnaudoti, dalis padėta į bankus ateities kartoms, nes kiekvieną dieną pinigų mums, matyt, neduos.
- I.Šimonytė akcentavo, kad kompensacijos sumos yra galutinės, ateityje negali būti keičiamos ir reiškiamos pretenzijos dėl jų. Tai nebekelsite naujų reikalavimų, naujų kompensacijų?
- Iš kur aš žinau? Asmeniškai aš nereikalausiu. O ko reikalaus kiti asmenys ar organizacijos, aš negaliu numatyti. Kartoju: simbolinė kompensacija bus įvykdyta, valstybė parodė savo gerą valią ir patenkino nukentėjusiųjų nuo okupacinių režimų poreikius tiek, kiek galėjo. Kas bus toliau - nežinau.
- Jau seniai vyksta diskusijos, kam turi būti pritaikyti Vilniaus sporto rūmai. Kaip galvojate jūs, nes žydai ten jau nori žydų memorialo?
- Koks skirtumas, ką galvoju aš, nes vis tiek niekas nevyksta. Posėdžiavom, posėdžiavom, nusprendėme viena, bet kas bus toliau - nežinau, nes manęs niekas neinformavo.
Tačiau jei tai priklausytų nuo manęs, dalį pastato skirčiau buvusioms žydų kapinėms įamžinti, dalį - pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui ir tiems žmonėms, kurie žuvo kovodami už Nepriklausomybę ir buvo pašarvoti tenai. Bet ką nuspręs tie, kurie sprendžia, žino tik jie.
- Ir dar vienas klausimas „iš kitos operos". Kaip vertinate Izraelio ir JAV veiksmus prieš Iraną? Ar pritariate, kad kariniai smūgiai buvo būtini?
- Aš tikrai nesu tas žmogus, kuris galėtų pritarti ar nepritarti, juolab kad nežinau visos situacijos. Žinau tik iš tokių žurnalistų kaip jūs, žinau tik tai, kas paskelbta viešai.
Tačiau jei prasidėjo kažkokie JAV ir Izraelio veiksmai, reiškia, buvo reikalas. Kas gi be reikalo nori karo ir žmonių žūčių? Matyt, kitos išeities nebuvo. Bet ne manęs klausti reikia, nes aš su kariniais reikalais nieko bendro neturiu.