Kaip sūnus (Vytautas V.Landsbergis) augino tėvą (Vytautą Landsbergį)

Žinoma, nesąmonių šiandien visose srityse apstu, žinoma, interpretacijų ir arklio tema gali būti šelmiškų ir net graudžių, bet perlenkimas knygos atžvilgiu mane paakino įsitraukti į šį žaidimą: na, gerai, jei sakoma, kad Vytautas Landsbergis iškovojo laisvę, o jo sūnus užaugino Lietuvą, kyla klausimas, kas užaugino juos abu.

Na, sūnus, galima sakyti, užaugo pats - be menkiausios abejonės, Vytautas V.Landsbergis yra išskirtinių gebėjimų ir išskirtinio darbštumo menininkas, pasižymėjęs įvairiuose kultūros, banaliai tariant, laukuose: poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, bardas, ką tik nučiuožusioje Vilniaus knygų mugėje pristatęs net romaną „Bevardžio sagos".

Nors neatmestina, kad magiška pavardė jam atverdavo nemažai durų (šit knygų mugėje gavo dvi sales knygoms pristatyti, kai kitiems neliko nė vienos) ir atrišdavo pinigų kapšus jo kūrybiniams reikalams (Sergejaus Loznicos filmui apie V.Landsbergį buvo skirta neregėta negirdėta dokumentikoje suma - 184 tūkst.eurų).

Taigi liko pabandyti atsakyti į klausimą, kiek sūnus prisidėjo prie tėvo augimo. Ir ar prisidėjo?

Ar Vytautas Landsbergis išsyk išniro istorijoje kaip kolosas, kad apie jį tiek prirašyta, prisakyta, prikurta, prisukta, prirodyta, ar, atvirkščiai, tapo monumentaliu ir dėl to, kad tiek apie jį prisukta, prirodyta ir t.t. ir pan...

Iš tiesų, šeimos įdirbis šioje srityje yra itin ryškus, ir, savaime suprantama, teigiantis stipraus, ryžtingo, valingo, kilnaus, jautraus, simpatiško ir t.t. herojaus mitą. Jis vienareikšmiškas, be prieštaringumų, nes pagaliau sunku įsivaizduoti, kad sūnus galėtų abejoti tėvo vaidmeniu viešumoje. Ypač jeigu tėvas - Vytautas Landsbergis.

Taigi 1997 metais sūnus Vytautas V.Landsbergis podraug su režisieriumi Domantu Vildžiūnu parašo scenarijų dokumentiniam filmui „Dienoraščio akimirkos", kuriame, pasak žinovų, pateikiama Vytauto Landsbergio asmeninė, visuomeninė ir politinė biografija, praturtinta operatoriaus D.Vildžiūno užfiksuotais unikaliais 1988-1991 metų kadrais.

2003 metais pasirodo Vytauto V.Landsbergio filmas „Visa teisybė apie mano tėvą". Jis ir scenarijaus autorius, ir režisierius, piešiantis tėvo paveikslą, šventinį ir kasdienišką, bendraujantį ir postringaujantį apie politiką bei gyvenimą.

2013-2017 metais V.Landsbergio žmonos, prodiuserės šviesaus atminimo Gražinos Ručytės-Landsbergienės iniciatyva su režisiere Agne Marcinkevičiūte sukurtos net penkios filmo apie V.Landsbergį „Lūžis prie Baltijos" dalys („Nuo Čiurlionio į Sąjūdį", „Bunda Baltijos dvasia","Baltijos keliu į Nepriklausomybę", „Tęsiame darbą", „Psichologinis karas").

Filmas pasakoja apie V.Landsbergio virsmą iš muzikologo į Sąjūdžio lyderį ir faktinį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą.

2022 metų pradžioje (Sausio 13-ąją) visoje Lietuvoje pristatomas net 4 valandų monumentalus darbas, karūnuojantis profesoriaus gyvenimą - Sergejaus Loznicos pilno metro dokumentinė juosta „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją".

Po jos daugeliui nebeturėjo likti abejonių, kas yra tikrasis pasišventėlis, tautos didvyris ir kam turime nusilenkti užu Nepriklausomybę. Scenarijų podraug su režisieriumi rašė jo sūnus Vytautas V.Landsbergis. Matyt, pavadinimas irgi yra jo.

Po kelių mėnesių Vytautas Landsbergis, kadaise ėjęs Aukščiausiosios tarybos pirmininko pareigas, Seimo konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės frakcijos balsais pripažįstamas pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu.

Artėjant jubiliejiniam tėvo gimtadieniui (2022 m. spalio 18 suėjo 90 metų), Vytautas V.Landsbergis pristato dar vieną gan asmenišką juostą pagal savo scenarijų„Senis prie jūros" (operatorius Vytautas Oškinis, Vytauto Landsbergio anūkas, kompozitorius - Jonas Landsbergis, Vytauto V.Landsbergio sūnus).

Maža to, 2023 metais Vytautas V.Landsbergis išleidžia knygą „Pokalbiai su tėvu", 2025 metais dvigubai storesnę antrąją dalį, - „Suokalbiai su tėvu".

Pernai pasirodo dar vienas Vytauto V. Landsbergio filmas „Debesies laivu", skiriamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150 gimimo metinėms, bet pirmuoju smuiku čia griežia Vytautas Landsbergis, kelis dešimtmečius tyrinėjęs lietuvių tautos genijaus muziką.

Neilgai trukus į šeimyninę epopėją įsijungia ir Vytauto Landsbergio anūkas: Vytautas Oškinis pristato filmą „Senelis"; jo idėjos autoriumi nurodo dėdę Vytautą V.Landsbergį.

Teisybės dėlei turime pasakyti, kad istorine atmintimi mūsų valstybėje nei seimai, nei prezidentai, nei vyriausybės nelabai domisi, arba nesidomi išvis. Tai liudija iškalbingiausias faktas, kad iki šiol Lietuvoje nėra Sąjūdžio muziejaus.

Ir dar skandalingesnis aktas - Sąjūdžio simbolis - Vilniaus sporto rūmai, lengva premjerės Ingos Ruginienės ranka kone ištrinti iš Nepriklausomybės atgavimo istorijos, permetant juos žydų kapinių muziejui.

Tad gal neturėtume stebėtis, jei visuomenės veikėjų šeimos nariai, neapsikentę užmaršties politikos, imasi taisyti padėtį savo jėgomis?..

Kaip matome, ir asmeniškai, ir visuomeniškai Vytauto Landsbergio turiningo gyvenimo epizodai buvo įamžinti ne viename filme (pvz., apie šviesaus atminimo Romualdą Ozolą, vieną iš Sąjūdžio lyderių, pavyko rasti vos vieną dokumentinį filmą „Lietuvos Respublikos Seimo narys Romualdas Ozolas vieši Lietuvos centriniame valstybės archyve" (1997 m.) ir šviesaus atminimo Zino Kazėno videofilmą - pokalbį su R.Ozolu apie valstybę, lūkesčius, viltis, pavykusius ir nepavykusius darbus).

Gi turint galvoje, kiek dar, be šeimos pastangų, iki šiol nuveikta ir veikiama V.Landsbergio asmenybės ir jos svarbos viešinimui, rasti tarp mūsų žmogų, nežinantį Vytauto Landsbergio ir jo vaidmens valstybės kūrimo istorijoje, beveik neįmanoma.

Tačiau Kovo 11-osios programoje dar šviečiasi viena proga - LRT visa burna šaukia žiūrėti Daivos Žeimytės-Bilienės dviejų dalių dokumentinę juostą „Pokalbininkas ir profesorius", kuriame esą mes pamatysime, koks iš tikrųjų yra Vytautas Landsbergis.

Pažadas prilygstantis knygos, kuri „užaugino Lietuvą" reklamai: vieni, kaip laikė, taip ir laikys jį vienatiniu lyderiu, atkovojusiu šviesią ateitį, kiti, kaip matė, taip ir matys jame tautos skaldytoją ir patyčių skleidėją, nė karto neatgailavusį dėl savo nuodėmių.

Dabar, jei pastebėjote, darbštusis Vytautas V.Landsbergis kiek pakeitė kursą - jis atsigręžė į sūnų Gabrielių Landsbergį.

Neabejotinai jųdviejų pokalbiai „Apie valstybės jausmą","Apie Churchillį", „Apie pilietinę satyrą" ir kiti, kurių dar tikriausiai bus ne vienas, suguls į neploną knygą. Jeigu jau pavyko paauginti tėvą, turėtų pavykti kilstelėti ir nenusisekusios politinės karjeros sūnų.