respublika.lt
 

Ar Lietuva turėtų priimti pabėgėlius?

2015 gegužės mėn. 16 d. 11:30:33
Respublika.lt

Vakarų Europa jau dūsta nuo pabėgėlių iš karinių konfliktų, nepriteklių kamuojamų Afrikos valstybių. ES vadovai jau nustatė apytiksles pabėgėlių kvotas (Lietuvai turėtų kliūti 207 imigrantai), kad našta būtų padalyta visoms Bendrijos šalims. Mūsų vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis šiai idėjai iš karto pritarė net nepasitaręs su Seimu, o štai Latvijos Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė pareiškė, kad Latvija tokioms dalyboms nepritaria. Kodėl mes su kaimynais nederiname savo sprendimų tokiais svarbiais klausimais?

×
nuotr. 1 nuotr.
Ar Lietuva turėtų priimti pabėgėlius? EPA-Eltos nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo vidaus reikalų ministras Saulius SKVERNELIS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
Prisimenant tarybinius laikus, Lietuvoje buvo apie 80 proc. etninių lietuvių. Todėl, lyginant su latviais ir estais, dabar mūsų problematika, padėtis šiek tiek kitokia. Ar nekils naujų grėsmių pasidalijus Vakarus užplūdusius emigrantus?

S.SKVERNELIS:
Kalbant apie tam tikrą Lietuvos solidarumą su kitomis Europos Sąjungos šalimis, ypač su Malta ir Italija, mano asmeninė nuomonė tokia, kad jeigu bus būtinybė, mes esame pasirengę priimti nedidelį skaičių pabėgėlių. Čia kalbama apie kokius 10 žmonių. Šis skaičius nei demografinės situacijos nepakeistų, nei kokių grėsmių sukeltų. Kalbama apie žmones, kurie turi panašią kultūrą, kultūrinius principus, religiją kaip ir mes. Manau, kad mes turime būti atsakinga, solidari valstybė. Ir čia nereikia žiūrėti toliau, kas bus po 20-50 metų.

Sirijos krikščionys žudomi dėl to, kad yra krikščionys. Jie bėga iš savo šalies rizikuodami gyvybe. Mes galime pasakyti, kad viskas gerai, mes nieko nematome, tegu juos žudo, pjauna, o mes laikysimės tam tikros distancijos, neduok Dieve, dėl tų 10 žmonių čia kažkas pasikeis.

Paminėtas tarybinis laikotarpis. Prisiminkime pokarį - jeigu kitų valstybių būtų pasakyta: „Žinote, sovietų okupacija nieko baisaus. Ko jūs čia bėgate? Jūs pabėgėlių statuso negausite, būkite toje labai mylimoje šalyje, Tarybų Sąjungoje. Važiuokite į Sibirą, ten irgi žmonės gyvena.“ Mūsų žmonės, kurie bėgo nuo akivaizdžios žūties, irgi analogiškai tikėjosi būti išgelbėti, išsigelbėti, kada nors grįžti į Tėvynę.

Vieną pavyzdį galiu pasakyti. Pernai savo iniciatyva viena iš Lietuvos krikščioniškų konfesijų priėmė 20 žmonių iš Sirijos, atrodo, trys šeimos atvažiavo. Prašė policijos pagalbos, nes jiems reikėjo integruotis. Galėjo pabūti tik metus, nes gavo tik leidimą gyventi, net ne dirbti. Sirijos krikščionys, teisininkai, gydytojai, kurie ir darbą tą pat akimirką galėjo kaime gauti, buvo integruoti tarp mūsų kaimiškų bendruomenių. Per metus nė vieno nusiskundimo nesulaukta, nebuvo nė vieno nesusipratimo, nė vieno konflikto. Aišku, praėjo metai, ir mūsų valstybės įstatymai sureguliuoti taip, kad jie privalėjo išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes ir ten, matyt, ieškotis geresnio gyvenimo. Taigi būti solidarūs ir 10-20 žmonių išgelbėti nuo mirties mes tikrai galėtume, jeigu bus priimtas toks sprendimas.

G.JAKAVONIS: Norvegija apie 1960 metus bandė eksperimentuoti, priėmė kostarikiečius. Tie žmonės nesiintegravo į visuomenę. Musulmonai, kurie atsikraustė į Londoną, irgi nesiintegruoja. Jie kaip atskira bendruomenė. Žiūrint valstybės saugumo požiūriu, ar čia nėra tos problematikos?

A.PAULAUSKAS:
Tą klausimą dalyčiau į dvi dalis. Pirma, emigrantai, kurie stengiasi patekti į Europos Sąjungą, į Lietuvą. Galbūt per Lietuvą - į kitas Europos Sąjungos šalis. Kiekvieną karinį konfliktą lydi didžiuliai srautai pabėgėlių. Žmonės patenka į ginkluotus susirėmimus, į mūšio lauką ir jie nebegali gyventi. Klausimas, ar mes juos užjaučiame ir suprantame tą situaciją, ar mes bandome atsiriboti. Tarkim, Lietuva patirtų karinę agresiją ir mūsų žmonės pajudėtų iš Lietuvos. Jeigu visi užsitvertų sienas, sakytų: ne, mes jūsų nepriimame, jūs atėjote čia purvini, išalkę, ir mus paliktų likimo valiai...

Tai labai jautri tema, ypač Lietuvoje. Esu šalininkas labai rezervuotos politikos tuo klausimu. Prisimenate, mes svarstėme užsieniečių teisinės padėties įstatymą, ir ten kaip tik raudona linija visur praeina labai griežta kontrolė, labai griežta atranka dėl galimybės atvažiuoti į Lietuvą. Nes iki tol bent jau mūsų VSD sakydavo, kad mūsų siena yra kaip kiauras rėtis, galima ne tik fiziškai per sieną, bet ir čia įkūrus visokias fiktyvias įmones, santuokas, imituojant mokymosi procesą atvykti čia ir dingti Europos Sąjungoje. Šita dalis, man atrodo, turėtų būti labai aiškiai reglamentuota, sugriežtinta ir neturėtų čia bėgti žmonės arba stengtis piktnaudžiauti mūsų įstatymais ar humanitarine pagalba.

Jeigu kalbėtume konkrečiai apie Viduržemio jūros pabėgėlius, kurie skęsta, - iš tikrųjų gaila tų žmonių. Italija viena nepajėgia jų visų priimti, pamaitinti ir aprengti, vadinasi, nori nenori reikia dalytis visiems. Dėl dešimt tikrai čia problemos nekils - čia yra juokas, lašas jūroje.

Bet pasvarstykime, o kas būtų, jeigu iš Ukrainos pajudėtų? Jeigu ten toliau vyks mūšiai ir ukrainiečiai ieškos prieglobsčio? Tada reikėtų aiškesnės politikos - kiek mes galime priimti, kiek realiai mes galime pamaitinti? Tokius klausimus reikia kelti ir aukščiausių vadovų pasitarime, galbūt Gynybos taryboje, gal mūsų komitete, gal Vyriausybėje, bet į juos reikia atsakyti. Pavieniai atvejai nieko nelemia. Realiai mes turėtume savo politiką tuo klausimu aiškiau formuoti.

G.JAKAVONIS: Sakykim, dešimt žmonių gal nėra didelis skaičius, bet mes kalbame apie tendencijas mūsų valstybėje.

A.BUTKEVIČIUS: Gal pradėčiau ne nuo to, kad šitiems žmonėms reikia padėti, nes jie yra krikščionys ar jie yra į mus panašūs. Manau, Lietuva turi ilgalaikę patirtį priimti musulmonus, nuo viduramžių jie čia puikiai integravosi, gyveno ir nesudarė jokių problemų.

Iš esmės klausimą reikia spręsti ne pagal profesijos panašumus ar netgi ne pagal kultūrinius panašumus, bet tose srityse, kur šis klausimas piktybiškai nesprendžiamas, tai yra teisės ir politikos srityje. Ir pradėti reikėtų nuo politikos. Žinoma, ne nuo Lietuvos politikos, o nuo Europos Sąjungos politikos.

Mes esame Europos Sąjungoje ir Europos Sąjunga turi tam tikras grėsmes, turiu omenyje ir grėsmę, kuri šiandien kyla iš Rusijos, taip pat grėsmes, kurios kyla dėl labai nepamatuotų Europos Sąjungos valstybių veiksmų Afrikoje. Niekas nepaneigs, kad šitas pabėgėlių srautas yra ir dėl Libijos, ir dėl Sirijos konflikto, ir dėl viso to komplekso konfliktų, kurie egzistuoja Šiaurės Afrikoje ir kuriuose Europos valstybės aktyviai dalyvauja.

Taigi Europos Sąjunga turėtų turėti savo bendrą politiką. Bet šiandien Europos Sąjunga turi atskirų valstybių, suinteresuotų tam tikru būdu veikti šituose konfliktuose, politikas, o visą problemą semia visuma, arba, kaip teisininkai sako, visetas. Kol nebus sureguliuotas šitas klausimas, priverčiant Europos Sąjungą reaguoti taip, kaip Lietuvos Respublikos Parlamentas pasirašė sutartyje dėl Europos Sąjungos pagrindų ir Konstitucijos nuostatų, kurių kažkodėl šiandien niekas nesilaiko, lyg šiandien Lisabonos sutartis nebeegzistuotų, iki tol mes turėsime situaciją be politikos.

Kitas aspektas yra susijęs su teisiniais dalykais. Taigi koks dabar šito žmogaus teisinis statusas? Iš esmės neteisėtai kertantis sieną žmogus pažeidžia nemažai įstatymų ir turi būti sodinamas į kalėjimą, tam yra straipsnis. Kodėl vienam žmogui, neteisėtai kertančiam sieną, straipsnis veikia, ir kodėl kito, jeigu jis pretenduoja į pabėgėlio statusą, turi būti labiau gailimasi? Taigi kol šitie klausimai vėl nestos į vietą visos Europos Sąjungos mastu, problema egzistuos.

Trečias klausimas, kurį reikėtų paliesti, - kad Europos Sąjungos valstybių yra skirtingos atsakomybės skirtingose srityse. Vokietija, Didžioji Britanija, Portugalija, Olandija, Italija, Prancūzija - visos turėjo milžiniškas kolonijas Afrikoje. Per šimtmečius susiklostė jų kultūriniai ryšiai su šitomis šalimis, nemažai žmonių tenai kalba prancūziškai, angliškai, portugališkai - ištisos milžiniškos kontinentinės valstybės yra priėmusios kolonizatorių kalbą. Jų atsakomybė už tai, kas vyksta tose šalyse, yra viena.

Lietuvos atsakomybė yra ne ten - mūsų atsakomybės sritis yra Ukraina. Ir jeigu kalbėtume apie bendrą Europos Sąjungos politiką, tai reikėtų pasidalyti. Galų gale tai mes natūraliai ir darome. Lietuvių aktyvumas Ukrainoje yra ne dėl mūsų prezidentės emocijų, o todėl, kad egzistuoja tam tikros psichologinės tendencijos ir ryšiai. Taigi manyčiau, kad jeigu jau Lietuva imtųsi kokios misijos, jinai labai aiškiai ją fokusuotų. Bet aš nekeliu klausimo, kad Lietuva apskritai neturi bendražmogiškos atsakomybės šitoje srityje, tiktai tiek, kad tie dalykai turi būti valdomi per politiką, teisę ir kokiais nors aspektais per etiką ir moralę.

V.RUBAVIČIUS: Sunku į tokius klausimus atsakyti vienu kitu sakiniu, paaiškinti, bet esminė nuostata, kuri čia jau ir taip ryškėja, yra labai aiški. Neįmanoma atsiriboti nuo konfliktinių situacijų ir nėra jokių nei ideologinių, nei žmogiškų argumentų, kad užsidarytum ir neparemtum vargstančio ar nukentėjusio nuo konfliktų.

Kitas dalykas, kad tai yra politinio apmąstymo, dabartinės situacijos ir valstybių sąveikos, visos globalizuotos pasaulio valstybių sąjungos raida. Viena iš mano įžvalgų yra ta, kad konfliktų vis daugės, pastaruoju metu tą tendenciją labai aiškiai matome. Atsiriboti nuo pasaulio, nuo migracijos, pabėgėlių srautų mes niekaip negalėsime jau vien dėl to, kad esame atvira valstybė, didelės sąjungos ir įvairių sąjungų narė.

Mūsų politiniai sprendimai vienaip ar kitaip yra veikiami aukštesnio lygmens politinių sprendimų. Bėda ta, kad aukštesnio lygmens politinis elitas, omenyje turiu Europos Sąjungą, neturi konkrečios politikos. Kaip jau buvo užsiminta, reikėtų žvelgti į tuos atsakomybės dalykus, kurie yra susiję su įvairių valstybių istorine patirtimi. Viena yra kolonizatorinė patirtis ir iš jos gauta gerovė, dėl kurios tų šalių piliečiai jaučiasi esą skolingi, ir kitas dalykas yra tos šalys ir Europos mažosios valstybės, kurios šiaip yra daug nukentėjusios ir kurių atsakomybė tarsi ir nesiektų tų tolimų regionų, kurių konfliktuose tos šalys nėra dalyvavusios.

Čia buvo paminėta ir krikščioniškoji dimensija. Aš visiškai palaikau tai, kad ir religinis matmuo čia yra nepaprastai svarbus. Mūsų bėda yra ta, kad politikoje neturime religinio matmens. Ir šiaip mes pradedame nesusigaudyti problemose, kai nepasitelkiame tikėjimo aspekto. Taigi vis dėlto čia kalbama ne apie dešimt žmonių, bet apie tam tikrą politikos kryptingumą ir tam tikras politikos nuostatas, kurios turės vienaip ar kitaip keistis.

Čia jau buvo paminėta mūsų grėsmės zona ir tam tikras istorinis kultūrinis bendrumas, kuris yra susijęs su Rusijos agresija Ukrainoje. Rusijos agresyvumas tikrai artimiausiu metu nesilpnės, jis gali įgauti visai kitokias formas. Kad ekonomika arba visuomenė staiga ten imtų ir pasikeistų, nebeliktų korupcijos - istorinė patirtis rodo, jog to negalime tikėtis. Vis dėlto su mūsų antros eilės istoriniais pusbroliais mes vienaip ar kitaip turėsime bendrauti daug artimiau.

Ar mes turime artimojo bendravimo savo teritorijoje su ukrainiečiais politiką? Akivaizdu, kad visą laiką laukiame tam tikro Europos Sąjungos sprendimo vienu ar kitu klausimu. Ukrainos klausimu, ko gero, to sprendimo ilgai nebus, mes nesulauksime nuorodų, kaip elgtis, pavyzdžiui, su atvykstančiais arba įsikuriančiais ukrainiečiais. Gal ir gerai, kad tai yra palikta mūsų kompetencijos zonai.

Tačiau yra kitas reikalas, kai mes priimsime vienus ar kitus dalykus, o Europos Sąjunga pradės iš esmės reguliuoti bet kokių emigracijos sluoksnių kvotas ir tas kvotas daryti kaip taršos kvotas. Europos Sąjungoje tos problemos, kurios dabar yra susijusios su Afrikos pabėgėliais, yra didžiulis galvos skausmas. Jų srautas niekaip nemažės, o tiktai didės. Ir buvusios kolonijinės imperijos vienaip ar kitaip norės ta našta dalytis, tai yra, sakykim, visiškai nuoseklus žingsnis dalytis ir su naujosiomis, tomis neturtingesnėmis Europos šalimis, juolab kad tos naujosios Europos Sąjungos narės yra gavusios nemenkus finansinius išteklius, kurie irgi yra susiję su kolonijine praeitimi ir Afrikos nustekenimu.

A.BUTKEVIČIUS:
Europos Sąjunga šiandien turi pabėgėlių problemą, bet mes dar iki galo gerai nesuvokiame, kas iš tikrųjų mūsų laukia. Nesuvokiame masto, kuris ateina.

Norėčiau pasidalyti tokiu emocionaliu paveikslėliu, su kuriuo aš pats susidūriau. Ganoje, Gvinėjos įlankos pakrantėje, stovi XV šimtmečio tvirtovė, balta, spindinti, kuri šimtmečius buvo pagrindinė vergų prekybos vieta. Kai XIX šimtmečio pabaigoje iš ten pasitraukė britai, tvirtovė išliko nepažeista nė vienoje vietoje. Ir į ją šiandien iš visos Afrikos vežamos ekskursijos. Ir štai aš stoviu kaip kolonizatoriaus karikatūra su skrybėle ir trumpomis kelnėmis tos tvirtovės kieme, aplinkui šmirinėja tūkstančiai afrikiečių moksleiviukų, o gidai šaukia: „Europeans did it with us!“ (angl. „Europiečiai tai mums padarė!“) Ir iš visų pusių skamba: europiečiai, europiečiai. Ne anglai, ne olandai, ne portugalai, kurie ten buvo. Ir nori nenori aš taip pat turiu jaustis tuo europiečiu. Ir, be abejo, aplink mane ratas tuščias, niekas prie tokio blogo žmogaus nenori eiti.

Visa tai yra tam tikra mūsų santykių perspektyva. Nes Afrika yra nuteikiama, kad jiems yra skolingi. Ir skolingi mes visi. Ir kad mes turime mokėti. Iš čia plaukia ir tuometinio atvykusio su tam tikrais mitais gyventi į Europos Sąjungą pabėgėlio fenomenas. Jis neatvažiuoja čia dirbti. Jis atvažiuoja pasiimti. Toliau yra fenomenas pabėgėlio musulmono, kuris save įsivaizduoja kryžiaus žygių dalyviu ir šaukia, kad aš nesu Europos musulmonas, aš esu musulmonas Europoje. T.y. jis save suvokia kaip tam tikrą įsiveržusį į Europą asmenį. Jis gyvena mitais apie Ispanijos maurus ir visomis kitomis istorijomis. Tie mitai yra gajūs. Kol neturėsime bendros europinės politikos visais šiais klausimais, kol nebus daromos rimtos propagandinės įtakos Afrikoje ir islamo pasaulyje, tol šitos problemos negalėsime suvaldyti jokiais kordonais ar jokiomis vietinėmis priemonėmis.

Aš mažiau bijau to, kad Lietuvoje užsiliks pabėgėliai, net jeigu juos pagal tam tikrą kvotą užvežtų. Jie tiesiog puikiai prasiskverbs per visus šiuos sietus ir atsidurs Europos Sąjungoje, tai yra atsitikę iki šiol su visais jais. Ir mes galime ramiai sau šypsotis į ūsą. Bet dar kartą sakau: mes turime kalbėti principų lygiu, o ne tokio lengvo pasišaipymo, kad vežkite pas mus nevežę, pas mus per šalta ir mūsų pelkės per daug nemalonios.

G.JAKAVONIS: O jeigu ima ir subyra Europos Sąjunga ir mes liekame su tomis problemomis?

V.RUBAVIČIUS:
Mes vėl tampame Rusijos provincija.

A.BUTKEVIČIUS:
Aš turiu atsakymą.

V.RUBAVIČIUS: Man atrodo, tada viskas labai greitai pasikeistų. Bet tokia grėsmė egzistuoja. Manau, kad Europos Sąjungos politinis sluoksnis bando kurti tokią politiką, kad tų grėsmių mažėtų. Ir stiprindamas finansinę priežiūrą, ir perimdamas finansus į savo rankas ir t.t.

Kitas dalykas, kad Europos Sąjungos plėtros politika yra iš esmės numatyta federacinė ateitis. Kitaip tariant, valstybių nebelieka, o lieka tiktai teritorijos, kurios vadinasi senais vardais, bet ir tuos vardus galbūt bus galima pakeisti. Europinio federalizmo idėja labai stipri Lietuvoje. Lietuvos liberalai atvirai tai deklaruoja. Tas procesas aiškus, matomas. Klausimas, ar visas Lietuvos politinis elitas yra susitaikęs ir mano, kad šita raidos plotmė ir yra pati tinkamiausia. Jeigu taip manoma, tai akivaizdu, kad byrėjimo atveju, neturėdami valstybių arba turėdami kvazivalstybes, formaliai dar išlaikiusias teritorijas, mes būtume visiškai bejėgiai.

Ir ateities grėsmių atžvilgiu mes nesame pasiruošę. Visas ruošimasis yra tik parodomasis. Mes čia vienaip ar kitaip rodome politinį aktyvumą ir t.t. Čia ne sąmokslo teorija, bet Europos Sąjungos viršutinio politinio lygmens kai kurie atstovai mano, kad kai kurie konfliktai yra naudingi žmonėms maišyti. Visi srautai, imigraciniai ir t.t., tiesiog paskatina žmonių maišymąsi. Iš esmės maišymasis naikina valstybines galias

Kitas dalykas, jeigu mes laikomės ekonomistinio požiūrio, jog viskas yra tam, kad būtų kuriama, kaip sako mūsų verslininkai, pridėtinė vertė. Ir kuo daugiau pridėtinės vertės. Tai čia yra tiktai darbo jėga. Čia gyvena darbo jėga. Imigrantai yra tik darbo jėga. Klausimas, kaip, kokiose vietose yra geriausiai išsunkiama iš darbo jėgos pridėtinė vertė. Kaip kapitalas ją išsunkia. Visi kiti svarstymai yra tarsi pašaliniai. Žemesnieji politiniai sluoksniai gali tai svarstyti.

Ir trečias dalykas - koks požiūris į Europą formuojamas Afrikoje, Artimųjų Rytų valstybėse, Azijoje. Kinijos požiūris į Europos Sąjungą. To nereikia užmiršti. Ir afrikiečiai, ir Afrikos politinis elitas žino savo galios kilmę. Visų galios kilmė yra susijusi su tomis korporacijomis, kurios juos ginklavo, padėjo daryti perversmus. Kitas dalykas, kad visa Afrika yra praskolinta. Devintajame dešimtmetyje Afrika buvo įvaryta į vadinamąją skolos duobę, iš kurios ji niekada neišlįs. Todėl Afrikos duobė tiktai didėja. Europos Sąjungos politikų svarstymai apie pagerinimą ar nepagerinimą yra labai paviršutiniški.

Šiaurės Afrikos krizė buvo pagaminta. Čia labai svarbus yra Libijos punktas, kurį sunaikinus, kad ir kaip žiūrėtume į Muamarą Kadafį, atsivėrė keliai dviem dalykams. Srautams pabėgėlių iš Afrikos ir kita - tai buvo barjeras, kuris sulaikė vadinamąjį islamiškąjį fundamentalizmą nuo skverbties į Afrikos gilumą. Nes jis buvo priešingas visiems tiems kraštutinumams. Jis pats buvo kraštutinis valdytojas. Ir šita zona buvo nepaprastai stipriai saugoma. Šiuo metu nebeliko šito barjero.

O ką padarė Vakarų valstybės? Vakarų valstybės pasitraukė. Ir kas dabar ten yra? Ilgalaikė suirutė kaip ir Sirijoje. Kam tai naudinga? Akivaizdu, kad dalyvės, kurios buvo aktyvesnės Libijos įvykiuose, Prancūzija, sakykime, galbūt Italija, - nekalbu apie didžiąsias geopolitines jėgas, - ir nenori išskleisti tos problemos supratimo taip, kad ją būtų galima suprasti ir Europos Sąjungoje. Ir vis dėlto pasekmėmis norėtų pasidalyti su visa Europos Sąjunga. Tos politikos traukulius mes matysime ilgai. Va čia išties noras, kad būtų aiškesnės nuostatos grėsmių atžvilgiu. Tačiau Europos Sąjunga negali priimti vieningos nuomonės, pavyzdžiui, Rusijos atžvilgiu. Netgi Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu nėra tos nuomonės.

G.JAKAVONIS: Kaip elgtis Lietuvai? Kaip mums kaip valstybei išlikti?

A.PAULAUSKAS: Mes daug kalbėjome apie priežastis, kodėl emigracija gimsta, kodėl tie žmonės bėga. Mes esame viena iš Europos Sąjungos valstybių, turėtų būti aiškesnis mūsų vaidmuo formuojant užsienio politiką. Dabar nacionalinio saugumo, gynybos politika yra grynai valstybių reikalas.

Bet kiek mes dalyvaujame užsienio politikoje, kiek turime įtakos? Kartą per pusmetį tenka dalyvauti užsienio politikos ir gynybos konferencijose. Mes daugiausia pasisakome Rusijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos klausimais. Visais kitais, kai kalbama apie Afriką, tai netgi mūsų delegacija sako: ai, čia mums neįdomu, čia Afrika, čia kažkur toli. Bet iš ten gimsta problemos. Aišku, galbūt ir iš Rytų ateis problemos. Mūsų nenoras dalyvauti didžiojoje politikoje, ypač užsienio politikoje, manau, mus ir palieka tokius neapsisprendusius. Laukti, ką mums pasakys, ką mums pasiūlys.

A.BUTKEVIČIUS: Kitados tai vadinome nusikalstamu provincialumu. Mūsų aktyvios pozicijos nebuvimas naikina mūsų saugumą.

S.SKVERNELIS: Dėl klausimo „mūsų“ ar „ne mūsų“ - tai yra visais formatais. Lygiai taip pat ir senosioms valstybėms nelabai įdomu, kas vyksta rytinėje pusėje. Matyt, reikia pakeisti bendrą požiūrį. Manau, esminis dalykas - kas būtų, jeigu subyrėtų Europos Sąjunga. Lietuva pergyveno ne vieną imperiją, sąjungą. Matyt, valstybė išliko vien dėl to, kad buvo piliečiai, kurie norėjo šitą valstybę išlaikyti.

Kalbame apie legalios ar nelegalios imigracijos keliamas grėsmes. Šiandien kur kas aktualiau kalbėti apie emigraciją, kai Lietuvoje gyvenantys žmonės nesijaučia savos valstybės piliečiai, neturi jokių įsipareigojimų šiai žemei, išvažiuoja. Dauguma išvažiuoja save apgaudinėdami, sako: užsidirbsiu - sugrįšiu. Jie išvažiuoja turėdami bilietą į vieną pusę.

Jeigu mes neišspręsime klausimų, kad žmonės, gyvenantys Lietuvoje, būtų savos žemės šeimininkai, savos valstybės piliečiai, galėtų oriai, normaliai gyventi, manau, visos kitos grėsmės, kurios yra išorėje, tik pagilins pačią krizę, grėsmę apskritai prarasti valstybę. Mes turėtume stengtis, kad iš mūsų šalies neišvažiuotų žmonės, tada nereikėtų kalbėti, kad reikia darbo jėgos kaip tokios. Ne žmonių, kurie čia dirbtų, bet darbo jėgos. Importuoti darbo jėgą, nes jinai pigesnė, nes mes neturime, kas kuria pridėtinę vertę. Vertę kuria savos valstybės piliečiai. Čia esminis dalykas. Aš šventai įsitikinęs, kad jeigu čia bus gera gyventi, jeigu žmonės bus socialiai apsaugoti, bus teisinga valstybė, kurioje viešpatauja teisė, tai daug tų klausimų apskritai nekils. Valstybė, kuri yra teisinga saviems piliečiams, lygiai taip pat bus teisinga tiems, kuriems reikia pagalbos.

Daugiau galite rasti čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • 90: tiek Vokietija nuo 2016-ųjų pabaigos iš šalies deportavo žmonių, kurie buvo įtariami siekiu surengti teroristinius išpuolius.
  • OPEC: naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narės ir jų partnerės, įskaitant Rusiją, sutarė sumažinti naftos gavybą dar 500 tūkst. barelių per dieną.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar Seimui reikėtų parduoti savo viešbutį?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kiek ketinate išleisti šventinėms dovanoms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

0  +1 C

+2 +4 C

 

+3 +4 C

+3 +5 C

+4 +5 C

 

+6 +7 C

1-7 m/s

1-7 m/s

 

1-6 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1094 PLN - 4.2772
RUB - 70.7441 CHF - 1.0968
GBP - 0.8445 NOK - 10.1235