Užgeso rašytojas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Kalbant apie Nykos-Niliūno buvimą šioje žemėje, negali rašyti įprastą klišę, kad šalčiausią metų mėnesį iš mūsų pasitraukė „lietuvių išeivijos“ poetas, vertėjas, kritikas, išeivijos lietuviškų žurnalų redaktorius. Taip pat negali rašyti, kad šis kūrėjas savo mintimis, savo darbais niekada nebuvo pasitraukęs iš Lietuvos.

Nyka-Niliūnas iš tikrųjų buvo IŠEIVIS. Ne tiek faktine istorine, kiek filosofine prasme. Tai buvo kūrėjas, nepertraukiamai ir nuolat statęs sieną. Savo nuolat mažėjančiai teritorijai ginti. Kad, kaip teigė savo kūryboje, neilgai trukus taptų karaliumi be valstybės ir valstybe be teritorijos.

Tai buvo kūrėjas, tarsi ir nesiekęs jokio skaitytojų pripažinimo, liaupsių. Visada abejojęs, ar skaitytojas jo kūrybą teisingai supranta. Bet jis negalėjo nekurti. Ieškoti to nuostabaus Eldorado, kurio niekas neranda ir kankinasi ieškodami. Turi jį savyje ir nori su juo pabūti bent vieną valandą. Nes jei dykumoje išsiskleidžia gėlė, kurią mato tik vienas vabalas, ta gėlė vis vien yra. O poezijos misija - išgelbėti nuo išnykimo pasaulio fragmentus.

Net apie prarastąją savo Tėvynę jis rašė kitaip. Įtraukdamas tik atskirus fragmentus. Upė. Namas mėlynomis langinėmis. Nublukęs kaimas. Vėjas. Motina. Toje Tėvynėje vaikšto sesuo, panašesnė ne į seserį, bet į Ofeliją. O vėjas sunkus ir galingas kaip vėjų dievas Eolas. Tėvynė tarsi suskilusi į realybės fragmentus ir į savotišką kūrybinį antstatą. Tai ne ta lozunginė Tėvynė, dažnai verksmingai, egzaltuotai minėta egzilio poetų. Nyka-Niliūnas patriotinės egzaltacijos klausimu buvo labai kritiškas. Pats būdamas žurnalo „Literatūros lankos“ steigėju bei redaktoriumi kovojo su diletantiška rašliava. Pasisakė prieš nuolatinį rankų plovimą kitų skausmu, kitų kančia. Esą dulkės vis vien nubaus, nes herojai be saiko valkiojami.

Jo kelias buvo kitoks. Galima slinkti pačia poezijos plokštuma. Tarsi per sniegą slidėmis. Ir pastebėti tik tiek, kad sniegas po slidėmis baltas. Bet galima ir taip, kaip elgėsi Nyka-Niliūnas, skverbtis kiek galima gilyn. Į Poezijos paslaptį. Į žmogaus Būties paslaptį. Pasirinkti „pažinimo darganą ir liūtį“. Pasirinkti, kurti ir visada suvokti, kad gyvam žmogui nelemta atskleisti visos Būties paslapties. Tik atskirus jos fragmentus. Kūrėjas kartą pats prisipažino jau nežinąs, ar gyvenimas yra mirtis, ar mirtis yra gyvenimas. Ar viskas šiame pasaulyje nėra tik fikcija. Tik žmonių susitarimo reikalas. Ar nėra taip, kad pasakoje minimą Snieguolę jau seniai suėdė darbščios kandys ir būtent kandis, pailsusi po darbų, miega vietoj karalaitės.

Mums sunku suvokti, kokį šiomis dienomis išlydime Kūrėją. Lietuvių intelektualą, studijavusį Tiubingeno ir Friburgo (Vokietija) universitetuose filosofiją, meno istoriją, vokiečių, prancūzų ir anglų literatūrą. Neturtingą studenčioką, turėjusį palikti savo Tėvynę, tačiau karo nusiaubtoje Vokietijoje gailėjusį ne savęs, bet visa galva panirusį į stoikų, mistikų, skeptikų, egzistencialistų filosofijos traktatus. Į aukščiausios prabos literatūrą. Nyka-Niliūnas buvo žmogus, tarsi norėjęs susemti į save ir savaip perkurti visą pasaulio išmintį. Tai buvo neabejotinas eruditas. Nuo 1949 metų iki pensijos dirbęs Kongreso bibliotekoje Vašingtone (JAV). Tik lietuviams, likusiems Lietuvoje, per vėlai teko galimybė Nyką-Niliūną pažinti. Ir atitinkamai įvertinti. Mus skyrė reali siena. Jis pats statė aplink save sieną. Bet visada išliko lietuvis, rašęs lietuvių kalba. Nes „kapų paminklai tyli svetima kalba“. O jis norėjo būti tas netylintis paminklas, kurį mes, Nykos-Niliūno tėvynainiai, įstengtume perskaityti.

Biografija

A.Nyka-Nyliūnas gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščių kaime (Utenos r.).

1942 m. baigė Vilniaus universitetą.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose, studijavo.

1949 m. apsigyveno JAV.

Eilėraščių rinkiniai - „Praradimo simfonijos“ (1946), almanachas „Žemė“ (1951) kartu su poetais „žemininkais“ Kaziu Bradūnu ir Henriku Nagiu, „Orfėjaus medis“(1953), „Balandžio vigilijos“(1957), „Vyno stebuklas“(1974), „Žiemos teologija“ (1985), „Dienoraščio fragmentai“.

Išvertė V.Šekspyro „Hamletą“, Vergilijaus „Georgiką“, vertė poeziją iš lotynų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“