Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu apdovanota Dalia Matukienė: Niekas nekalba apie žmogų

„Alytaus regione yra 3138 verslo įmonės, Alytaus mieste - 1353 įmonės, bet, ko gero, nėra nė vienos iš pačių didžiausių Lietuvos įmonių.

Manau, statistika panaši kaip ir visoje Lietuvoje, kur smulkiosios ir vidutinės įmonės sudaro 99,5 proc. visų šalies įmonių. (Statistika skelbia, kad 2023 metais šalyje veikia 100 045 smulkios ir vidutinės įmonės - aut. past.).

Neturime ypatingų gigantų, bet aš jau 21 metus, berods, gaunu visą informaciją, kiek turime įmonių ir kiek jos sumoka mokesčių. Vidutinės ir smulkiosios įmonės 73 proc. visų mokesčių sumoka valstybei. Tam tikri skaičiai kalba patys už save. Maždaug tiek pat procentų visų šalies darbuotojų, dirbančių versle, yra įdarbinti smulkiose ir vidutinėse įmonėse", - pokalbį su „Vakaro žiniomis" pradėjo D.Matukienė.

- Ar įmonės nejaučia darbuotojų stygiaus? Juk regionai sensta greičiau nei šalies sostinė ar kiti didieji miestai?

- Žinokite, buvo vienas momentas, kai pradėjo didžiosios įmonės kalbėti apie darbuotojų trūkumą, o dabar visi darbuotojų skaičių tik mažina. Tai bendra tendencija tiek Alytaus regione, tiek visoje Lietuvoje. Taigi pakankamai kontraversiška situacija.

Kodėl mažinamas darbuotojų skaičius? Įmonės mažina savo kaštus dėl išaugusių elektros, dujų, vandens kainų. Dabar kainos lyg ėmė mažėti, bet verslui nieko nėra baisiau už nepastovumą. Pavyzdžiui, penkis kartus energetika pabrango, kažkas dar padidėjo, o verslininkas per daug brangiai pardavinėti savo produkciją ar paslaugas negali, nes niekas nepirks, yra kainų žirklės.

Dar minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) padidėjo, o mes, regionų verslo atstovai, taip pat ir aš asmeniškai buvome 100 proc. prieš MMA didinimą. Rašėme raštus į Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą, į Trišalę tarybą, nes MMA didinimas yra peilis regionams. Pakelsi MMA tam asmeniui, kuris ir taip tiek algos gaudavo, bet turi automatiškai pakelti algas ir kitiems. Bet juk nesulyginsi valytojos darbo su IT specialisto, finansininko ar vadybininko darbu.

- Ar alytiškiai verslininkai jau spėjo atsigauti po pandemijos?

- Sunku buvo verslui per pandemiją, tam, kuris buvo uždarytas. O nebuvo leista dirbti visom mažiausiom parduotuvytėm, įvairiom dirbtuvėlėm. Patys smulkiausi verslai buvo uždaryti, įmonėlės, kuriose dirba nuo vieno iki keturių darbuotojų, būtent šitie verslai buvo uždaryti. O kas tai yra? Tai yra šeimų versliukai, šeimos neteko pragyvenimo šaltinio ir gerai, kad dar buvo prastovos kompensuojamos.

Per pandemiją apie 70 tūkstančių įmonių bankrutavo, o kitos nespėjo atsigauti - ir ištiko energetinė krizė. Ne visos įmonės suspėjo sukaupti finansinių resursų, todėl dabar labai pavojingai ant atbrailos balansuoja, laukia, gal kas pajudės į gerąją pusę.

Dar viena problema - maisto produktų kainos labai pabrango, o tai irgi nieko gero nežada smulkiajam ir vidutiniam verslui, ypač paslaugų sektoriui. Vieni perka iš kitų, o kai žmogus gauna MMA ar yra pensininkas, o tokių regionuose - dauguma, toks žmogus gali sumažinti perkamas paslaugas minimaliai, gal prieš Velykas dar apsikirpti kirpykloje, bet prieš Kalėdas- jau nelabai, o maisto pirkti tik tiek, kad bent nebadautų.

Dar vienas kirtis smulkiajam ir vidutiniam verslui - uždrausta atsiskaityti grynaisiais pinigais už prekes ir paslaugas. Kuras pabrangęs, bet verslininkui tenka vežti grynuosius pinigus į rajono centrą, į banką, nes už prekes galima atsiskaityti tik bankiniu pavedimu. Kažkas čia žiauriai nesubalansuota, neapgalvota!

- Negi centrinė šalies valdžia nepastebi, su kokiais rūpesčiais susiduria smulkieji ir vidutiniai verslai? Ypač regionuose?

- Prieš kelias dienas buvau susitikime su Šeimos ūkių aktyvu Kalvarijoje. Šešias valandas kalbėjomės apie mūsų problemas, bet iš centrinės valdžios nebuvo nė vieno atvykusio. Man toks keistas jausmas, žinokite, yra. Valdžia labai rūpinasi kažkokiais retais paukštukais, kad niekas nenuskriaustų šuniukų (nors aš myliu šuniukus labai ir kačiukus labai myliu, ir man jie rūpi), bet kodėl niekas nekalba, kad svarbiausia - žmogus.

Niekas nekalba apie žmogų, visai jo nemini, nors žmogaus gerovė turėtų būti pirmoje vietoje, bet dabar net žodžio „žmogus" valdžia ėmė nevartoti, jo visiškai nemato. Ir man dėl to labai skaudu.

Kartu su Lietuvos mokslininkų sąjunga jau penkerius metus einame nuo vienos valdžios prie kitos vis siūlydami savo programą, kaip galima atgaivinti regionus, įgalinti smulkiuosius ūkius, kad jie tarpusavyje bendradarbiautų. Siūlėme, kad vaikai vaikų darželiuose, ligoniai, gulintys ligoninėse, valgytų sveiką maistą, pirktą iš vietos ūkininkų, ir jiems nereikėtų pilti ant žemės pieną. Kad galėtume vartoti čia pat augintus, sveikus produktus.

O kaip reaguoja valdžia? Gražiai šypsosi, sako - darysime, bet nieko nedaro. Anksčiau mūsų organizacija Regionų plėtros taryboje atstovavo su balso teise, o dabar, nors ir dalyvaujame pasitarimuose, bet balso teisės neturime. Lėšos skiriamos regionų plėtrai, bet kaip tas lėšas panaudoti - nėra jokių racionalių sprendimų, nes nesitariama su vietiniais. O jei nesitariama - bus labai daug išleista pinigų, bet efekto jokio nebus.

Bandžiau aiškinti, rengėme pasitarimus su Mokslininkų sąjunga. Visi kalba apie iniciatyvas iš apačios į viršų, o sprendimus priima atvirkščiai, jei ką „iš apačios" pasiūlai, sako - sutinku, kad teisingai kalbate, bet ministerija neleis. Žmonės nėra kvaili, viską supranta.

- Bet jūsų darbas visgi neliko nepastebėtas! Ką tik šalies prezidentas įteikė garbingą apdovanojimą!

- Aš tikiu, kad mes, gyvenantys Lietuvoje, vis vien susitvarkysime, kad viskas kryptų į gerąją pusę.

Žinokite, aš myliu šitą Tautą ir džiaugiuosi būdama jos dalis. Ir iš tikrųjų visą laiką mūsų žmonės sugebėdavo kažkaip išgyventi. Net išvežti į Sibirą sugebėdavo užsiauginti daržovių, išgyventi, nes mūsų stiprybė - darbštumas. Jis yra mūsų Tautos šaknyse, todėl tos šaknys yra labai stiprios iki šiol.

Kai prieš kelias dienas Kalvarijoje susitikau su šeimos ūkių atstovais, atvyko žemaičiai ūkininkai. Su tokiomis uždegančiomis mintimis, kad mes, smulkieji ir vidutiniai verslininkai, negalime pasiduoti. Mes ir sovietmečiu turėjome namus, vieną ar du sodus, kur prisiaugindavome bulvių, pomidorų.

Žmonės nebadaudavo, dabartinis jaunimas irgi nebadaus, prasimuš, jei tik nebus kvailas ir nepradės narkotikų vartoti. Bet aš manau, kad narkotikus vartojančių dalis bus labai maža.

Manau, kad išgyvensime, išlaikysime pakankamai sveiką protą, kad žmogus turi pasitenkinti tuo, ką turi. O tie, kurie nepasitenkino, tie išvažiavo. Sako - labai gerai užsieniuose gyvena, nors po keliolika viename kambaryje apsistoja. Bet tai jų pasirinkimas, o mes čia stengsimės vis geriau tvarkytis.