1 nuotr.Tai visai ne žodžių žaismas ir pašėliojimas, tai tiesa: kovas sveikina kovą! Vienas iš jų - paukštis kovas, o antrasis kovas - mėnuo. Visai tikėtina, kad jie gavo vienas kito vardą, tik man taip ir nežinoma: kuris kurio. Galėjo būti mėnuo pavadintas paukščio vardu, nes ši diena yra kovarnių arba kovų sugrįžimo šventė - taip atrodytų labai logiškai. Tačiau galėjo ir paukštis gauti mėnesio vardą, nes nežinome, ar taip šį juodaplunksnį kas vadino 19 amžiuje. O jeigu labai nesigilinsime, mums tiks „oficiali" šių dienų versija: per kovų dieną, kovo pradžioje, sugrįžo paukščiai kovai!
Sakoma, kad kažkada taip ir būdavę: giliasniegės ir šaltos žiemos vietos nepalikdavo ne tik kovams, bet ir kitiems paukščiams. Išgyvendavo tik prisiglaudę miške ar prie žmonių sodybų, kur visada kas nors nubyra ir jų snapams. Taigi, kovai iš tikro nežiemodavo pas mus arba tą darydavo retai ir atsitiktinai. Tačiau klimatas keitėsi, žiemos šiltėjo ir visai netoli, Vidurio Europoje žiemodavę kovai ėmė vis dažniau pasilikti mūsų krašte.
Neabejotinai čia apsistodavo ir iš rytų atskridę paukščiai, kuriems Lietuvos miestai buvo jau dausos, palaimingos žiemavietės. Didele paspirtimi tapo prie kiekvieno miesto ir miestelio esantys atviri buitiniai sąvartynai - juose maitindavosi visa žiemojanti varninių paukščių populiacija, taigi - 2-3 rūšių kompleksas. Nakvynes paukščiai praleisdavo miestų parkų, skverų, žaliųjų plotų medžiuose ir miestiečiai kas rytą ir vakarą tapdavo labai gerai matomos „migracijos" į sąvartyną ir iš jo liudininkais.
Pirmasis atlydys, sniego tirpsmas, pirma ilgiau danguje užtrunkanti saulė tapdavo svarbiu stimulu ir kovams. Nelabai išvaizdus juodaplunksnis paukštis tokiu metu imdavo karksėti kitaip, savo neįmantrų balsą paversdamas iki tol neregėtu instrumentu. Kadangi kovai labai bendruomeniški ir jų nematysi pavieniui, pavasariška sąšauka visada tapdavo labai girdimu ir pastebimu spektakliu.
Iš varninių paukščių tik jie peri taip bendruomeniškai. Jų kolonija, kur viename medyje gali rasti po keletą masyvių, dažnai vienas su kitu besiliečiančių lizdų, gyvena sava tvarka: čia visada triukšminga, čia paukščiai vienas iš kito graibsto statybines medžiagas. Žinoma, kartu jie gintųsi nuo pavojaus, jei tik toks ištiktų. Dar visai neseniai didelės kovų kolonijos būdavo mūsų miestuose, kai kur - netoli miestelių, kaimų. Deja, jų vis mažiau, kitur - visai neliko. Niekas šio paukščio nenaikino tikslingai, galbūt mieste žiemą išardydavo lizdus, taip kovams duodami „signalą" vietą kolonijai pasirinkti kitur, ne parke, skvere ar kapinėse. Kas lėmė populiacijos mažėjimą pas mus ir visoje Europoje?
Jūs žinote, kad kovai maitinasi žemėje randamas vabzdžiais, sėklomis, kultūrinių augalų daigais. Jų snapų pamatą supantis odos plotas nuo dažno kaišiojimo į žemę nusitrina ir būna plikas. O taip ieškodami maisto, jie neabejotinai surenka ir visas nuodingas augalams naudoti, jiems tręšti naudojamas medžiagas. Tai paukščiams baigiasi žūtimi.
Kažkas netgi svarstė: ar daug netektume praradę vieną rūšį - sakykim, mūsų jau pažįstamą kovą? Juk jis juodas ir „žmonėms naudos neatneša"... Tačiau jis - gamtos dalis, jis neturi teikti naudos mums. Gal kas nors gali pasakyti, kokią naudą gamtai teikiame mes?
