Paauksintas poetas - „Respublikos“ žurnalistas

Poetą, „Respublikos“ žurnalistą Rimvydą Stankevičių, LATGA-A aukso žvaigžde papildžiusį savo kūrybinių laurų rinkinį (jis - „Poezijos pavasario“, Jotvingių premijų laureatas), klausėme apie poezijos ir balso, balso ir muzikos susiliejimus bei jų prasmę.

- Kas dar Lietuvoje yra apdovanotas už indėlį į dainuojamąją poeziją?

- Atsiimdamas šį apdovanojimą sakiau taip: „Tokią pat žvaigždę turėjo šviesaus atminimo poetas, lietuvių literatūros klasikas Marcelijus Martinaitis, tokią pat žvaigždę turi mano gerbiama ir mylima lietuvių literatūros mokslininkė, profesorė Viktorija Daujotytė... To man ir pakanka, kad šį apdovanojimą laikyčiau itin solidžiu ir džiaugčiausi jį gavęs“. Man visada šitaip - ne apdovanojimo spindesys ar premijos nominalas, o apdovanotųjų pavardės ir per tas pavardes bylojantys kontekstai man sukuria vieno ar kito apdovanojimo vertę.

Iš tikrųjų LATGA-A aukso žvaigždes jau yra gavę devyni tuzinai vertų ir mažiau vertų įvairių meno ir mokslo sričių atstovų - ilgainiui keitėsi net ir formuluotė, už ką apdovanojimas yra teikiamas... Tradicija aukso žvaigždę teikti taip pat ir už poezijos indėlį į nacionalinę dainuojamąją poeziją ir apdovanoti vertąjį būtent dainuojamosios poezijos festivalio „Tai - aš“ baigiamojo renginio metu gan nesena. Esu tik trečias poetas žvaigždžių teikimo istorijoje, apdovanotas būtent už tai, kad jo poezija virsta dainomis - 2010-aisiais aukso žvaigžde buvo pagerbtas poetas M.Martinaitis, drauge su maestro Vytautu Kernagiu davęs pradžią dainuojamajai poezijai kaip savarankiškai meno raiškai atsirasti, 2011-aisiais - Juozas Erlickas, pagal kurio tekstus parašytų dainų, ko gero, turi kiekvienas Lietuvos bardas.

Džiaugiuosi, kad toks apdovanojimas yra. Gal vizualiai graži ant kaklo kabinama žvaigždė taps papildomu motyvu poetams imtis rašyti tekstus nūdienos atlikėjų (ne tik bardų) dainoms? Nes klausantis pačių dainininkų pasirašytus tekstus neretai visai patrauklioms melodijoms - ir ausys nulinksta, ir plaukai pašoka piestu, ir apima gili užuojauta klausančiųjų ausims.

- Gal prisimeni pirmą savo eilėraštį, kuris suskambo gitarai pritariant? Kokių bardų repertuare sluoksniuojasi tavo poezija?

- Tų pirmųjų dainomis virtusių eilėraščių, be abejo, būta ir anksčiau - menu, drauge su bendrakursiu, poetu Arnu Ališausku rašėme šmaikščius tekstus žinomų dainų melodijoms jau studijų metais - ruošdami studijų mediumo koncerto programą, menu įvairius studentiškus bohemiškus vakarėlius, kur buvo atliekamos dainos pagal manuosius tekstus (kas antras, kas trečias studentų bendrabutyje gyvenęs filologas grodavo gitara ir pats mėgindavo kurti dainas), tačiau pirmąja daina, kurią jau išgirdo plačioji publika, ko gero, derėtų laikyti dar ir dabar populiarią Jūratės ariją iš kompozitoriaus Roko Radzevičiaus roko operos „Jūratė ir Kastytis“. Visas šios operos libretas yra mano rašytas, tačiau būtent šią dainą koncerto metu išgirdau drauge dainuojant ir visą salę: „Kodėl tariu: „Man gera čia“/Juk tai - ne tamsios gelmės...“

Po šiai dienai daugiausia dainų pagal manuosius tekstus atsiranda būtent R.Radzevičiaus ir Aistės Smilgevičiūtės repertuare (vienas naujausių mūsų bendrų darbų - grupės „Skylė“ albumas „Broliai“, skirtas Lietuvos partizanams rezistentams atminti), nors šiandien jau esu dainuojamas ir Gedimino Storpirščio, Sauliaus Bareikio, Olego Ditkovskio, Nedos Malūnavičiūtės, Mariaus Jampolskio, Mindaugo Ancevičiaus ir gausaus būrio kitų, netgi ir garsiojo Marijaus Mikutavičiaus, dainuojančio „Degančias rankas“ pagal manuosius žodžius.

Na, o šio apdovanojimo veikiausiai nusipelniau dėl tandemo su garsiu šalies aktoriumi, dainuojamosios poezijos grandu Kostu Smoriginu, kurio naujajame dainų albume „Albumas“ kone pusė dainų pagal manuosius tekstus.

- Kaip radosi tas indėlis - specialiai rašant ar dalijantis tuo, kas sugulę į knygas? Nėra vargas rašyti pagal užsakymus?

- Išties žmogui, pavarčiusiam manąsias poezijos knygas, gali kilti klausimas: „Kaip tokią poeziją gali būti įmanoma dainuoti?“ Mat knygoms dažniausiai rašau nerimuotą ir neritmuotą poeziją - vadinamąjį verlibrą. Dainoms tekstus rašau specialiai - jų nerasite manosiose knygose. Turiu savąją teoriją, kad gerai dainai atsirasti nepakanka vien gero eilėraščio ir geros melodijos - labai svarbus jų tarpusavio santykis, tinkamos proporcijos, neleidžiančios šiems dviejų menų sandams tarpusavyje varžytis. Sakot, pagal užsakymus? Nors rašyti pagal muzikos autorių siužetinius pageidavimus aš kategoriškai nesutinku, sklandžiai įtaikyti žodžius į jau esamą melodiją, negriaunant jos turinio bei nuotaikos, nėra visiškai paprastas, greitai padaromas dalykas. Tenka pasikamuoti, tačiau - esu už tai atlygintas - galiu būti ramus, kad manieji eilėraščiai iš knygų bus saugūs - nebus mėginama jų paversti dainomis.

- Apskritai kas arčiau poezijos prigimties - skaityti ar dainuoti? Kas arčiau tavo širdies?

- Žinoma, nepaprastai smagu išgirsti savąją poeziją dainuojant - eilėraščio virsmą daina neretai provokuoja ir pati poezijos prigimtis... Tačiau tik eilėraščiui nevirtus daina yra įmanoma išgirsti, kaip dieviškai dainuoja pati lietuvių kalba, suvokti, kad jai mūsų gitarų ir balso stygos - nė nereikalingos.