Gelmių ir aukštumų aktorius. Vytautui Anužiui – 70

Šis miestas jo biografijoje atsirado dar ir dėl to, kad žmona Velta Žygurė, buvusi jo bendramokslė, įsijungė į Liepojos teatrinį gyvenimą.

Netrukus jie abu pradėjo gyventi tarp Lietuvos ir Latvijos, tapo ne tik kūrėjais, bet ir dviejose šalyse dirbančiais pedagogais.

Abiejų menininkų ištikimybė savo šalims suformavo naują kultūrinį darinį: pirmos septynios laidos buvo lietuvių filologų ir režisierių, vėliau sekė latvių aktorių kursas, kurio sėkme iki dabar džiaugiasi latviai (daugelis iš šio kurso tapo pagrindiniais Rygos teatrų aktoriais, kino žvaigždėmis).

Pritaikydami tą patį metodą, su kuriuo susipažino dar besimokydami savo jaunystės institute, jie Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje parengė dar vieną, devintą, aktorių kursą, išsiskiriantį savo darbo etika ir nepaprastu darbštumu.

2011 m. Vytautas Anužis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi, į savo spektaklius Anužį ėmė kviestis garsiausi lietuvių režisieriai.

Lygiagrečiai vaidindamas ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ir Oskaro Koršunovo teatre, ir Rusų dramos teatre, 2017-aisiais jis sutiko vaidinti ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Vilnius tapo strategiškai patogesne vieta, tuo labiau, kad kita geografinė vieta - Panevėžys, kuriame mokėsi ir lankė Juozo Miltinio studiją, kuris išliko antraisiais namais, taip pat tapo lengviau pasiekiamas.

Anužis - ypatingo intelekto, jautrumo, pareigingumo, atsakingumo aktorius. Anužį į savo spektaklius ėmė kviestis ne tik vyriausios ir vyresnės kartos, bet ir patys jauniausi, net ir debiutuojantys režisieriai.

Tai ne vien talentingo aktoriaus įvertinimas, tai tikėjimas, kad Anužis visada suvaldys pačius sudėtingiausius ar daugiažodžius vaidmenis, o dažnu atveju net pasiūlys unikalią vaidmens traktuotę.

Šiandien Vytautas Anužis vaidina Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Eglės Švedkauskaitės, Antano Obcarsko ir kitų režisierių spektakliuose. Anužio vaidmenys juose nulėmė ne tik tam tikrų scenų traktuotes, bet įrodo jo kaip aktoriaus universalumą.

Už vaidmenis spektakliuose „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (rež. Jonas Vaitkus) ir „Natanas Išmintingasis" (rež. Gintaras Varnas) Vytautas Anužis pelnė Auksinius scenos kryžius, o 2016 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Anužio sukurti ir kuriami vaidmenys, dažnai pagrindiniai - tai buvimas tiesos vertikalėje, kai, paties Vytauto Anužio žodžiais, „neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną; tada kyli ir kentėdamas tiesiesi į ateities aukštį, nes tiki, kad tiesa yra ten."

Režisierius Oskaras Koršunovas: Nekalbėsiu apie Vytauto Anužio talentą, profesionalumą, darbo etiką, atsidavimą profesijai ir taip toliau - tai akivaizdžiai atsiskleidė jo nepaprastai ilgame ir turiningame darbe ir pasišventime teatrui. Tai akivaizdu ne tik iš be galo turtingo ir įvairaus jo vaidmenų sąrašo, bet ir iš kiekvienos jo sceninės akimirkos.

Man teko nemažai dirbti su Vytautu ir prisidėti prie jo didelių vaidmenų, bet vienas buvo ypatingas. Tai - Nepažįstamasis Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską" (2007).

Yra vaidmenų, kuriems neužtenka vien talento ir profesijos ar juodo darbo, turi būti kažkokia metafizinė duotybė. Kaip, tarkime, žmogui, kurį kiti laiko šventuoju, neužtenka tik pamaldumo, askezės ir geradarystės, turi būti kažkas virš. Taip ir aktoriui kuriant tam tikrus vaidmenis, kad jais patikėtų, turi būti duota kažkas virš aktorystės.

Tai ta žmogiška dimensija, kuria žiūrovai patiki a priori ir be abejonių įsileidžia į savo pažeidžiamiausią sielos vietą. Tai štai Vytautas tai turi, bent jau man tai atsiskleidė Strindbergo Nepažįstamajame.

Sykį Vytautas pasakė, kad tai jo gyvenimo vaidmuo, bet aš manau, kad tas Nepažįstamasis daugiau ar mažiau pasirodydavo kiekviename jo vaidmenyje ir būtent tai jį daro visiškai unikaliu aktoriumi.

Režisierius Gintaras Varnas: Kažkada buvo proga per vaizdo įrašus susipažinti su Vytauto Anužio ankstyvaisiais vaidmenimis, sukurtais Klaipėdos dramos teatre.

Peržiūrėjau nemažai spektaklių ir pastebėjau, kad Anužis yra tobulas epizodo arba charakterinis aktorius. Ne vieną savo vaidmenį jis yra sukūręs šmaikščiai, labai gyvai. Visi sukurti charakteriai buvo itin gyvi. Vėliau jis tapo herojumi, pagrindiniu didelių vaidmenų aktoriumi.

Manau, kad čia ir slypi jo aktorinio paslankumo paslaptis. Jis neprarado charakterio kūrimo meistrystės, bet kartu jis išaugo į didelių, galingų vaidmenų kūrėją. O tai - labai ypatingas derinys. Būna įdomu, kai komikas pradeda vaidinti tragediją.

Anužio atvejis labai panašus. Kita vertus, Vytautas labai protingas, kiekvieną vaidmenį pats gerai apgalvoja, kuria racionaliai. Su Vytautu lengva dirbti, jo nereikia stumti, sakant „na, pasistenk, išmok tekstą". Ne, jis ateina išmokęs tekstą jau į pirmąsias repeticijas.

Kita vertus, jis „eina" į visokias nežinias, jis to nebijo. Pavyzdžiui, Putino atvejis (Sigito Parulskio „Ūbas caras", rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2023 - D. Š.). Tai buvo visiška nežinia, rizika. Manau, kad didžiausias vaidmuo ir didžiausia sėkmė - Natano vaidmuo (Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas Išmintingasis", rež. G. Varnas, Kauno Nacionalinis dramos teatras, 2017 - D. Š.).

Aktorius be savo charizmos nelabai ką ir pasiekų, o Anužio charizma, Lessingo, kūrinio temos ir išmintingojo Natano gilus supratimas, tekstinio Lessingo, fiktyvaus Natano ir tikrojo, ir paties aktoriaus asmenybės lydinys, manau, ir sudarė didelį vaidmenį ir lėmė jo sėkmę. Vytautas Anužis yra didelis aktorius, tik dabar, deja, nelabai daug turi vaidmenų.

Aktorė Nelė Savičenko: Keturi dešimtmečiai kartu teatre. Kai kada - partneriai, kai kada - ne. Pirmas susitikimas Klaipėdos fakultetuose. Mums pristato Vytautą kaip naują dėstytoją. Po to - Klaipėdos teatras, ir mes jau kolegos. Vytautą Anužį galiu palyginti tik su juo pačiu, nes dešimtmečiai buvimo šalia leido matyti, kaip keitėsi pats Vytautas.

Jaunystėje, tik pradėjus dirbti Klaipėdoje, - pasiutęs provokatorius. Aš jo net prisibijodavau. Vėliau, repetuojant sudėtingą pjesę, galėdavo būti griežtas, jei matydavo pernelyg lengvabūdišką santykį. Vėliau - labai ryškus pedagogo žvilgsnis: keletas svarbių jo pastebėjimų pakeisdavo vaidmenį iš pagrindų.

Apibendrinant, - tai partneris, šalia kurio norisi augti. Brangiausia tai, kad per tuos dešimtmečius darbe, per įvairiausias sėkmes ir nesėkmes, išlikome draugais! Todėl ir sveikinu Tave, mano Drauge, su solidžiu gimtadieniu, linkėdama visų geriausių ir trokštamiausių dalykų! Apkabinu stipriai stipriai - būk sveikas, būk kūrybingas visų mūsų džiaugsmui!

Aktorius Marius Repšys: Kaip aktorius Vytautas man - didelis pavyzdys. Anužis, kaip ir Vytautas Rumšas, turi labai daug parako. Man jis labai patinka kaip aktorius. Kai pradėjome repetuoti „Išvarymą" (2011), tai nuo pat pradžių su juo suradome ryšį.

Anužis turi būti pavyzdžiu jauniems aktoriams: kaip galima kurti, nepasiduoti, nenuleisti rankų ir visą laiką galvoti pozityviai. Mes su juo nemažai laiko praleidžiame per „Savižudybės anatomiją", daug juokaujame, daug temų aptariame - ir politinių, ir teatrinių. Mūsų nuomonės dažnai sutampa.

Anužis vaidmenis kuria labai kruopščiai. Jis apsiskaitęs, daug žino, ir tas žinias taiko praktikoje. Man atrodo, kad jis yra daugiau praktikas, nei teoretikas, nes teorijų daug žino. Įspūdingiausia, kai jo vienas smūgis - kaip dešimt tūkstančių.

Vytautas teoriją taiko praktikoje, o tai man labai patinka. Dar esu maloniai nustebęs: Anužis sprendžia algebros lygtis. Jis pasirašo lygtį ir ją sprendžia, kol kiti aktoriai belūkuriuodami savo išėjimo į sceną kažką aptarinėja. Taip jis lavina smegenis. Ne atsitiktinai jo protas labai aštrus ir imlus.

Vytautui nuoširdžiai linkiu geros sveikatos ir daug vaidmenų. Tikiu, kad Vytautas teatre dar iššaus tokių fejerverkų, kurie visus mus dar ne kartą nustebins.

***

Jubiliejaus išvakarėse Vytautas Anužis papasakojo apie energiją, kuri scenoje gimsta tarp veikėjo, personažo, aktoriaus ir žiūrovo.

Williamo Shakespeare'o „Karaliaus Lyro" monologai patys didžiausi visomis prasmėmis Jie kitokie nei, sakysime, šiuolaikinėje dramaturgijoje, atrodytų, dažnai lyg ir atsieti nuo veiksmo.

Sudėtingas ir Natano tekstas spektaklyje „Natanas Išmintingasis". Specialiai tekstus mokausi tik dėl to, kad greičiau prasidėtų tikras kūrybinis darbas. Nekenčiu mekenimo repeticijose. Viskas vėluoja, stoja dėl tekstų. Laikas yra labai brangus ir jį galima visiškai kitaip panaudoti.

Kartais man užtenka geros analizės, kurią atlieku pats sau skaitydamas tekstą. Ačiū Dievui, turėjau gerus mokytojus, vėliau - gerus studentus, kuriuos galėjau prispausti ir mokyti, kaip reikia nagrinėti kūrinį, t. y. atlikti kūrinio ir vaidmens režisūrinę analizę.

Yra aktorinis - vaidybos menas, kurio nereikėtų painioti su literatūriniais arba teksto uždaviniais. Pradiniame vaidmens kūrimo etape geriau atskirti šiuos du dalykus. O tekstas į tave „įlenda" lyg ir pats, kai jį išanalizuoji tinkamai.

***

Apskritai energetiniai dalykai nėra gerai pažinūs. Negalime tinkamai įvardyti, kas su mumis vyksta scenoje, galime tik po visko interpretuoti, kas vyko. Suvokti, koks esi tam tikroje sceninio laiko ir erdvės pozicijoje, negali, nes tavo intelektiniai pajėgumai tuo metu eikvojami kitam tikslui. Tu vaidini! O kas bus - tavo smegenys dar tik planuoja.

***

Savęs projektavimas į priekį, į ateitį tave keičia. Galvojimas apskritai keičia. Jeigu galvoji, norėdamas „suvokti ir atlikti", tu keitiesi. Todėl, kai ateina spektaklio laikas, tu „iššauni", nes būni pasikeitęs. Nežinau, ar tai teoriškai supranta režisieriai, kurie aktorius kankina - gerąja prasme.

***

Yra žemosios ir aukštosios energijos. Žemosios išreiškia agresiją, graudulį ir pan. Tai lengvai įvaldoma ir su tuo galima „žaisti" net ir realiame gyvenime.

Dažnai pagalvoju, kad vaidinant svarbiausia ne čia ir dabar, o ten ir tada. Tas čia ir dabar - taip primityvu, apie tai galima kalbėti vaikų dramos ratelyje. O į ten ir tada sueina ir istorinės žinios, ir asmeninė patirtis, ir tavo vietos pasaulyje išplėtimas. Net kalbėdamas su kitu žmogumi dažnai galvoji apie kitus dalykus - iš kito laiko ir erdvės.

O kalbant apie aukštesnes energijas, kurias galima ištransliuoti į salę, tai Natano iš „Natano Išmintingojo", Lyro iš „Karaliaus Lyro" ar Nepažįstamojo iš „Kelyje į Damaską" idėjos ir jų visas filosofinis paklotas yra svarbus, ir tu apie jį nuolat galvoji ruošdamasis spektakliui, esi paniręs į šituos galvojimus, o ne jaudiniesi dėl to, kaip prisiminti tekstą ir organiškai čia ir dabar suvaidint.

Galvojant apie paralelinius dalykus, susijusius su viena ar kita tema, viskas žiūrovui persiduos savaime, jis pradės asociatyviai mąstyti, žinoma, jo asociacijos bus visai kitos nei aktoriaus. Bet jų bus. Ir ne vien tik su teksto žodžiais susietų, o ir aktoriaus asociacijų impulso pažadintų. Čia prasideda ta aukštoji, subtilioji energija.

***

Tik dabar daug ką atsukdamas atgal, supratau, kada tuo užsikrėčiau: Panevėžy, studijoje, kai, galima sakyti, dar buvau vaikas, man buvo šešiolika metų.

Per tuos porą metų tiek gavau, kad supratau, jog tuo ir šiandien gyvenu. Augdamas girdėjau Friedricho Dürrenmatto „Franko V" tekstą, Juozo Miltinio pastabas genialiems aktoriams - Gediminui Karkai, Broniui Babkauskui, Donatui Banioniui, dalyvavau „Mirties šokio" repeticijose, mačiau spektaklį „Lauke už durų".

Miltinio pastabų tuo metu visiškai nesuprasdavau, kai reikalaudavo atsisakyti tos žemosios energetikos, tos čia ir dabar organikos ir būti kitokiu žmogumi. Jis reikalaudavo pakeisti ne tik savo požiūrį, bet ir patį save. Daug kas atsimena įkaitusį Miltinį filme „Ten už durų".

Karka jam bandė sakyti, jog neišeina, jis nežinąs, kaip čia vaidinti Dievą... O Miltinis atgalios rėžė, kad taip pat nežinantis, kas yra Dievas, kas yra mirtis, nes jis dar nemirė! Bet padaryti reikia! Reikia kažką pakeist savyje!

***

Energiją kuria ir scenografija, ir muzika, ir šviesa, bet tik kartu su „gyvąja" aktoriaus energija susijungę jie kuria Teatrą. Spektaklio energija priklauso ir nuo žiūrovo. Kartais jis būna „nepramušamas". Bet jeigu žiūrovas spektakliui atsiveria, aktorius pajaučia laisvę. Ir kuo tas jausmas galingesnis, tuo scenos ir žiūrovų salės ryšys stipresnis, besitęsiantis ir pasibaigus spektakliui.

***

Kartais pradedi repetuoti, o ir vaidindamas spektaklį jauti, kad kažkas ne taip, gal kažkokia klaida, kažkas nesuprasta. Imi abejoti, teisti save, tas nepasitenkinimas savimi auga lyg sniego kamuolys, ir tada supranti, kad tomis abejonėmis nenoromis skleidi negatyvą. Ir tai persiduoda žiūrovui. O jam tai nepatinka. Per stipri savikritika kenkia. Ji atima laiką ir energiją nuo svarbiausio proceso - nuo vaidybos.

Viskas įvyksta iki tylos. Teatre energija keliauja laiku, tai yra kelias laike. Cha, tai jau kvantinė fizika. Laikas - vos ne vienintelė egzistencinė erdvė teatre. Energija (tai, ką ištransliavai) tam tikrame laike gali sustoti. Pauzė. Kitas veiksmas.

Vėliau ji gali būti prikelta ir atkeliauti į kitą sceną, kitu tekstu, kitu įvykiu, kitais santykiais. Prikelta ji atkeliauja iš kito laiko į čia. Labai svarbus šis gebėjimas sugrįžti į tai, kas buvo. Laiku keliaujančią energiją galima ir sustabdyti, ir prikelti.

Ilgiausių metų, Aktoriau Vytautai Anuži!