respublika.lt

Mirusių bičių laikas bus prasidėjęs (0)

2015 kovo mėn. 23 d. 08:04:31
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Skaudus žmogaus gyvenimas, sako S.Nėries, „Poezijos pavasario“ ir Jotvingių premijų laureatas Jonas Kalinauskas, prisistatantis keturiolikta poezijos knyga „Ar Spangis ateis“, ir tik menas, jo nuomone, gali šiek tiek palengvinti jo būtį. Sukrečianti J.Kalinausko poezija yra ir perspėjimas („mirusių bičių laikas bus prasidėjęs“), ir impulsas liautis dauginti vien pinigus, ir poetiškas kvietimas kurti ne gerovės valstybę, o Tautos namus.

×
nuotr. 1 nuotr.
Jonas Kalinauskas: Net menas, ir tas pasidavęs degradacijai, jis prastėja, iš dvasinių, gilių dalykų persijungia į barškaliukus. Jono Kalinausko asmeninio albumo nuot.

 

- Ar tai ne pati liūdniausia jūsų poezijos knyga?

- Ir apie ankstesnę „Mano sodo vagis“ buvo sakoma, kad tai dramatiškiausia mano knyga... Savo knyga norėjau sukurti tam tikrą žmonių chorą, ir moterų, ir vyrų, ir piktų, ir nepiktų, ir juokingų, ir nejuokingų, ir prislėgtų, kad visas knygos fonas būtų kaip daugybės įvairių žmonių kalbėjimas, tarytum murmesys, kurį staiga išgirstum kapinėse. Į vieną gretą dedu ir mirusius, ir gyvus, pokalbius jų, gyvenimus jų, išjautimus, jų skausmą ir jų verksmą; kartais man ne juokais dingojasi, kad daugybės žmonių kalbėjimas minioje yra tylus verksmas... Aš neperšu, kad pasaulis yra niūrus, kad artėja globalinė katastrofa, - tokiomis manieromis nespekuliuoju.

- Tačiau apokalipsės nuojauta jūsų knygoje itin ryški: „Jie ateis mūsų ieškoti/ Jie suras mus - aklus, virpančius/ iš baimės/ Jie pasilenks virš mūsų -/ dideli ir nepasotinami./Ir mes atpažinsime/ir būsime atpažinti./ Užgęstant tamsai, lietuje/ pasigailėk mūsų.“

- Šitoje knygoje aš balansuoju ant tam tikros ribos, nuo kurios labai lengva nuslysti į gyvenimo (šviesos) pusę ir galima nuslysti į mirties (šešėlių, tamsos) pusę. Man atrodo, kad tam tikra prasme brandus menas ir balansuoja tarp šių dviejų polių - tamsos ir šviesos. Mūsų pasaulis, kuris anaiptol nėra tobulas, dabar, galima sakyti, atsidūręs ant kritinės ribos. Civilizacija degraduoja ir degraduoja sėkmingai jau seniai; juo labiau visuomenė ar žmonija persisotinusi daiktais, pramogomis, lengvos buities dalykais, „greito valgymo restoranais“, tarkim, tuo ji arčiau susinaikinimo nebūtinai atominio karo prasme, bet ji eina į apačią ir ta regresija pastebima visur. Pasaulio istorija žino atvejų, kai civilizacijos pasiekdavo savo apogėjų ir paskui staiga būtent nuo to „persivalgymo“ ir žlugdavo. Šita prasme mano knyga yra ir perspėjimas, kad riba jau peržengta ir jau laikas (o galbūt net jau po laiko?) susimąstyti ir apie save, ir apie savo ėjimą gyvenimo keliu. Net menas, ir tas pasidavęs degradacijai, jis prastėja, iš dvasinių, gilių dalykų persijungia į barškaliukus, į visiems prieinamą jau suvirškintą „maistą“. Paprastasis menas mums siūlo tai, kas lengvai įkandama, kam nereikia pastangų. Skaudus žmogaus gyvenimas, ir tik menas, ir tik subtilusis menas, šituo atveju nebijau šito žodžio - elitinis menas gali padėti žmogui šiek tiek apsiprasti pasaulyje, šiek tiek galbūt padėti jam susivokti aplinkybėse, buityje ir padėti išgyventi. Tikras menas esti daugialypis, daugiasluoksnis, jis reikalauja atitinkamo darbo ir yra susijęs su noru kažką išsiaiškinti. Galbūt todėl nelaimėliai ar tie, kuriems nelabai sekasi gyvenime, kurie neturi pinigų, ir grožinę literatūrą, poeziją priima kitaip.

- Kodėl taip manote?

- Todėl, kad jie atviresni, jie linkę ieškoti išeičių, jie bando tamsoje apčiuopti ranką, kuri tiesiasi į juos, o ta ranka visą laiką ištiesta yra; visą laiką tiktai žmogui, kuris užsiėmęs turtų dauginimu, ji nereikalinga, jam atrodo, kad jis gyvens amžiams, kad jis nesirgs, kad nemirs jo tėvai, kad jis nebankrutuos... Būtent tie žmonės, kurie smalsūs ir nėra „persivalgę“ (tokiems priskirčiau ir jaunąją kartą, kuriai dabar 25-30 metų), yra viltis ir išsigelbėjimas; tie žmonės atvira širdim eina į pasaulį. Netgi pastarieji rinkimai parodė, kad neformalios organizacijos surinko nemažai balsų. Nors tiesiogiai su mano poezija tai nesisieja, bet per detales, per metaforas galima išeiti ir į pamąstymus, kad vilties yra. Atvirai pasakius, jos yra nedaug.

- Knygoje yra toks eilėraštis „Ne į tą pusę...“ Kaip jaučiasi tas, kuris eina priešinga miniai kryptimi?

- Taip, poetas yra tas, kuris eina į priešingą pusę. Tačiau poetas irgi žmogus: jis turi valgyti, turi miegoti, turi buitinių reikmių ir jis negali likti visiškai vienišas, atsiskyręs nuo visuomenės; vadinasi, jo laikysenoje esama ir kažkokio susitaikymo. Dėl to vienam reikia atsitolinti, kažkur išvažiuoti, pakeisti gyvenamąją aplinką, kitam patirti nuotykių, išgyventi pavojingų situacijų. Esu šita išbandęs: lipęs į kalnus, su šviesaus atminimo signataro Gedimino Ilgūno grupe dviračiu išvažinėjęs Lietuvą; man, aukštam ir stambiam žmogui, būdavo tikrai nelengva per dieną įveikti po 70-120 kilometrų. Bet būtent šitose kelionėse supratau, kas yra Lietuva ir iš ko jinai susideda. Kai važiuoji dviračiu, gali išminti takeliais iki toli miškuos nuklydusių sodybų ir ten užeiti pas kokį senuką, kuris staiga nušvinta ypatinga šviesa, iki kurios tau augti ir augti; arba staiga vienos tokios sodybos pastogėje gali aptikti muziejų, apie kurį žino tik jo šeimininkas, jame - kelių šimtmečių senumo knygos ir padargai, kurie jau išnykę iš dabarties apyvartos ir kurių naujoji karta nebepažintų. Pačiupinėdamas Lietuvą, paglostydamas ją iš vidaus, visiškai kitaip imi suvokti, kas yra Tauta, kodėl ji riša visus šituos žmones, kodėl esame tokie, kokie esame, iš kur mes.

- Tai iš kur tąsyk kyla jūsų lyrinio herojaus konfliktas, anot kritikų: nuolat ilgėtis namų ir jų nerasti?

- Įvairiai galima traktuoti... Galbūt tai yra duotybė: kažką turint nuolat ieškoti kitoniškos jo kokybės... Aš visą laiką turėjau namus ir esu labai dėkingas likimui, suteikusiam galimybę pradėti gyvenimą visiškame vienkiemyje, ir Pajevonys, kurį esu aprašęs, yra labai toli nuo jo. Ten mačiau gryną kaimišką buitį ir tokį pat triūsą, išmokau visus ūkio darbus, paskui staiga į mano gyvenimą trenkėsi Kaunas (per vieną dieną važiavau traukiniu, autobusu, pamačiau lėktuvą ir tikrą, ne akumuliatorinę elektrą, tą pačią dieną būdamas aštuonerių pirmąkart išgirdau ir radiją), ir tada Kauno priemiestis tapo mano namais. Žinoma, teko prisitaikyti prie kitokios aplinkos, kitokios gyvensenos, susidėlioti prioritetus... Pakeliui į mokyklą vaikiščiai prikimšdavo man į kuprinę akmenų, o mane buvo užbūrę gamtos mokslai, traukė miškas, jo paslaptis, tų lizdelių paslaptis; ir šiandien priklausau dideliam būriui ornitologų mėgėjų, kuriems vadovauja profesionalai. Man pasisekė, kad turėjau nuostabų draugą Joną Žiniauską, kad literatūroje man padėjo susigaudyti rašytojas Kazys Jankauskas, ir kai mano kelyje radosi Vilnius su visais parametrais, studijuoti kartais ir tingėjosi, nes visą lituanistinį kursą buvau skaitęs vidurinėje.

- Ir kokios stiprios eilutės iš to vienkiemio: „...tėčio žemėtas lietpaltis/ ilgai kabojęs/ sodo kriaušėje/ kišenėse/ žemės saujelės/ virtusios akmenimis...“

- Visi mano eilėraščiai turi realų pamušalą. Ir, sakysim, pacituotas: su šiuo lietpalčiu tėtis dirbdavo sode, o radau jį pakabintą spintoje jau po jo mirties, jau kai sodyba buvo ištuštėjusi. Čia joks stebuklas, kažkas perkabino, ir tiek, bet šiaip, sakyčiau, aplink mus pilna nepaaiškinamų dalykų, kaip ir pati poezija yra paslaptis, nežinia iš kur atsirandanti, nežinia į kur einanti, į kokią šviesą ar tamsą mus kviečianti. Jau, atrodo, tiesa visai arti, jau užčiuopsime, kas tas žmogus yra ir kodėl jis kiša tą ranką į tamsą, į visišką tamsą, ir vis tiek mums nepavyksta nuspėti žmogaus prigimties, jo būties. Už ką mes nusikaltome ir toliau kalstame? Turėdami tokią įvairiapusiškai galingą pramonę, ištobulintas technologijas, sutvarkytą buitį, mes niekaip negalime išsiaiškinti pagrindinių dalykų, tik tolstame nuo jų.

- Paaiškinkite, kodėl neišvengiamybę (lemtį, Paskutinio teismo dieną, katastrofą) pavadinote Spangiu?

- Kartą einant Vingio parku, kai knygos buvo tiktai užuomazgos, staiga išniro žodis „spangis“ ir pasiliko, ir neduoda ramybės. Ir imi galvoti, kodėl ir kaip jį rašyti - didžiąja, mažąja raide, nors tereikia prisiminti, kad vaikystėje spangis buvo paprasčiausias uodas, kuris gyvena keturias ar tris valandas, tiek jam gamta yra davusi. Lietuvių kalbos didysis žodynas taip įvardija mažą rėčkelę, kuria perpilamas vanduo į didelę rėčką, daugiau reikšmių nežinau... Klausiate, kodėl vos pastebimas tik didelį garsą skleidžiantis gyvis eina per visą knygą įvairiais pavidalais? Būtent tai, kas, mums atrodo, yra nedaug ir nereikšminga, net nepastebima, iš tikrųjų gali būti labai reikšminga...

- Sakot, nežinomybė yra paskatas gyventi, skaityti geras knygas, dirbti... Įdomu, ar nežinomybė, koks esi poetas, laikui bėgant, išlieka tokia pat paskata?


- Eilėraščius pieštuku rašau, ir tiktai juo, iškart nekenčiu ką parašęs, galvoju, Viešpatie, koks niekalas, kišu į stalčiaus galą ir kai prisiverčiu po kokių pusės metų perrašyti kompiuteriu, pamatau, kad visai neblogos eilės ir kad aš beturįs knygą. Kodėl poetas rašo, kaip atsiranda poezija ir kam ji reikalinga - čia klausimų labai daug. Lygiai kaip ir pieva ar pomiškis su ten augančiomis žolelėmis yra vaistinė visoms žmogaus ligoms, tik reikia žinoti, kas nuo ko, taip ir gamta gyvena kartu su žmogumi jame pačiame (vienovė gamtos ir žmogaus - vienas iš stebuklų) ir duoda visus atsakymus, tik juos perskaityti gali ne visi, tik žmonės su išskirtiniais pojūčiais... Užtat manau, kad ta informacija eina iš viršaus ir kad ją poetas tikrai gauna. Tuo esu įsitikinęs.

- Tad kodėl pavadinote šitą knygą paskutine?

- Aš dabar panašus į aguonos galvutę rudenį, kuri išbarsčiusi savo sėklas. Jaučiuosi šiuo gyvenimo laikotarpiu padaręs viską. Mane pradėjo traukti prisiminimai, memuaristika, negu, sakysim, romanai, aš jų nebeskaitau. Apskritai daug kas, ką kaupiau ir tikėjausi įamžinęs, šiandien nuo gyvenimo atlieka; aš pamačiau, kad amžinybė yra jokiais būdais ne tuose albumuose su tolimų kraštų paveikslais, ji visai kitur. Išvažinėjau ir visą Europą, ir pagaliau Sibirą ir Rusiją išvažinėjau, bet tai nieko neduoda, išskyrus netikėtai įplaukusį vieną kitą blyksnį „deja vu“ (atrodo, kad vienąkart tai jau buvo ir prisimeni viską puikiausiai), ir tiek. Ta prasme aš lyg ir išgyvenau savo gyvenimą, dabar man reikia rasti jėgų, už ko griebtis toliau... Nemanau, kad man reikia viską išparduoti (nieko aš ir neturiu), paimti lazdą, eiti per Lietuvą ir sakyti kokius nors pranašiškus žodžius, - tai būtų nesąmonė, tai būtų imitacija.

- Galiu įsivaizduoti: juk ir poezija yra Tautos dvasios dalis, tiesa?

- Iš karto turbūt ji įsirašė per dainas, paskui - rašytinį žodį; mūsų literatūra yra labai jauna, ir kartais nesinori tikėti, kad pradžia buvo tokia stulbinamai gera - pradėjome savo literatūrą vienu didžiausių poetų Donelaičiu. Dabar, žinoma, poezija yra išsišakojusi, ateina nauja karta, kuri rašo gana sudėtingai. Mano poeziją, manau, labiau mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, atpažįstantys joje ir savo meto daiktus, ir charakterius, ir brėžinius ant vandens, - poezija yra tai, kas paišoma vyšnios šaka ant vandens; perbrauki paviršių, ir po akimirkos jis išsilygina, tik šaka lieka tavo saujoj... Poezija - tai, ko neįmanoma pagauti, kas plazda, ir nežinai, kas - šitas pasaulis ar kitas pasaulis - plazda tavo galvoje...

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • FILIPINUOSE: mirčių nuo koronaviruso skaičius perkopė 5 000, o patvirtintų susirgimo atvejų skaičius priartėjo prie 300 tūkst.
  • ATAKA: Užsienio reikalų ministerija praneša, kad trečiadienį tikėtinai surengta kompleksinė kibernetinė-informacinė ataka.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar norėsite skiepytis nuo COVID-19?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau žinote, už ką balsuosite Seimo rinkimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+11 +13 C

+13 +14 C

 

+15 +16 C

 +24 +24 C

+24 +25 C

 

+21 +22 C

0-4 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

       

Nuorodos