Lietuvoje prisikaupė daugybė sopulių

- Viena labiausiai aptariamų pastarojo meto temų - LRT finansavimas ir vadovo atleidimo liberalizavimas. Tokiais siūlymais pasipiktinę konservatoriai pateikė šimtus absurdiškų pasiūlymų, kad tik sugaištų laiko, nes visus juos turi svarstyti tiek Kultūros komitetas, tiek visas Seimas. Ar tokia situacija normali? Juk sukurtas nesveikas precedentas, dabar opozicija galės žlugdyti net itin svarbių klausimų, tokių, kaip biudžeto priėmimas, svarstymą, - „Vakaro žinios" kreipėsi į prof. Adą JAKUBAUSKĄ.

- Toks elgesys nėra solidus, nes su pasiūlymais apie Nuodėgulį nuskambėjome net užsienio žiniasklaidoje. O keisčiausia, kad LRT valdymo organas - taryba - ir turi atlikti administracijos priežiūrą. Tačiau dabar keliamas klausimas, kodėl ji tikrina veiklą ir esą taip politikuoja.

Aš šitą situaciją labai seku. Ta akcija „Šalin rankas nuo laisvo žodžio" norima pasakyti, kad LRT yra kone vienintelė Lietuvos žiniasklaidos priemonė: jei neliks LRT, neliks laisvo žodžio. Man keistas toks susitapatinimas su laisvu žodžiu.

Juolab kad, pavyzdžiui, TV3, kuri negauna valstybės finansavimo, parengia daug gilesnes žinias nei LRT. Dėl LRT vyko kelios protesto akcijos prie Seimo, tai jose buvo pasinaudota nesubrendusiu jaunimu, kuris net nesuvokė, prieš ką protestuoja, kiek žinau, kai kurios aukštosios mokyklos vertė dalyvauti proteste, o moksleiviai buvo vežami iš kitų Lietuvos miestų.

- Ar vardan siaurų LRT vadovų interesų nekenkiama Lietuvos įvaizdžiui, kai mūsų nacionalinis transliuotojas tarptautiniu lygmeniu skleidžia žinią, esą Lietuvoje paminama žodžio laisvė, tokią žinią kai kurie europarlamentarai paskleidė Europos Parlamente?

- Tai - Lietuvos kaip demokratinės valstybės juodinimas. Tai mūsų valstybei nedaro garbės. Visuomeninis transliuotojas yra išlaikomas mūsų visų pinigais, todėl mes turime teisę žinoti, kaip tiek pinigėliai tvarkomi ir tai visiškai nesusiję su laisvu žodžiu.

LRT generalinės direktorės susitapatinimas su laisvu žodžiu - daugiau nei keistas. Vardan siaurų interesų priešinama visuomenė, jaunimas su vyresnės kartos atstovais, kurie supranta, kas vyksta.

Kalbėjau su kai kuriais LRT žurnalistais, tai jie sakė, kad burbulas yra išpūstas, žurnalistai buvo verčiami per akciją daryti pauzes laidose. Net veteranams buvo duota suprasti: jei nesielgs kaip liepiama, nebegalės toliau dirbti.

- Kalbant apie visuomenės priešinimą, ar prie to neprisideda ir valdžios institucijos? Vasario 19-ąją musulmonai minėjo Ramadano pradžią, katalikai - Pelenų dieną ir Gavėnios pradžią. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija pasveikino tik pirmuosius...

- Manau, kad tai paprasčiausia žmogiška klaida, gal žmonės, kurie prižiūri internetą, nesužiūrėjo, kad ir katalikams tai svarbi diena, o musulmonai Valdovų rūmuose surengėme Ramadano vakarienę.

Ir į ją kaip tik kvietėme kitų religijų atstovus - katalikų bažnyčios hierarchus, žydų ir karaimų bendruomenių atstovus, kad jie papasakotų apie pasninko reikšmę jų religijose.

Mes kaip tik norėjome parodyti, kad yra bendrystė. Aš nesuprantu, kodėl socialiniuose tinkluose bandoma priešinti visuomenę - esą vos ne kad minaretai Lietuvoje bus statomi. Nieko panašaus.

- Kaip sutaria šimtmečius Lietuvoje gyvenantys musulmonai su naujai atvažiavusiais - iš Vidurinės Azijos ir t.t.?

- Su jais santykių beveik nepalaikome, nes dauguma atvažiavo skalsesnės duonos ir Lietuva nėra galutinė jų stotelė. Galų gale, ne mūsų reikalas, jei Lietuvos valstybės institucijos nusprendė jų pasikviesti.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete netgi dalyvavome posėdyje apie migrantų gausą. Ir ten nuskambėjo vienas, mano galva, labai sveikas pasiūlymas: Lietuvoje, panašiai kaip Jungtiniuose Arabų Emyratuose, įvesti kvotas, kurios būtų susaistytos laike.

Pavyzdžiui, kiekvienas darbo migrantas įleidžiamas 4 ar 5 metams, o praėjus šiam laikotarpiui turi išvažiuoti.

Lietuva turi žiūrėti giliau į tai, ką įsileidžia, kokiais pagrindais įsileidžia. Mes, pavyzdžiui, nežinome, ką įsileidžiame iš Baltarusijos ar Rusijos.

Aišku, ne mano kompetencijoje yra apie tai kalbėti, nes aš esu visuomenininkas, Lietuvos pilietis, Lietuvos patriotas. Kuriam skauda, kai mano šalis, kurią myliu, tarptautinėse institucijose nepelnytai linksniuojama neigiamame kontekste.

- Užsiminėte apie migraciją. Ar nedarome klaidos, leisdami išskirtinai ukrainiečiams Lietuvoje nesimokyti lietuvių kalbos?

- Tie žmonės, kurie prieš ketverius metus bėgo iš Ukrainos, tikrai negalvojo, kad karas taip ilgai užsitęs, jie galvojo greitai grįžti namo. Aišku, tie, kurie nori pasilikti pas mus, turėtų išmokti lietuviškai bent A2 lygiu, ypač tie, kurie dirba aptarnavimo sferoje ir bendrauja su žmonėmis.

Ta išplitusi rusų kalba nelabai pozityviai nuteikia. Manau, kad dauguma pabėgusiųjų iš teritorijų, užgrobtų Rusijos, pasibaigus karo veiksmams norės grįžti, jei tos teritorijos nebus atiduotos okupantams ir jei jų namai nėra sugriauti.

Bet, be jokios abejonės, reikia rodyti pagarbą šaliai, kuri juos priglobė, ir išmokti bent jos kalbos pradmenis.

- Ko reikia, kad baigtųsi karas Ukrainoje? Ar turi ji atsisakyti dalies savo teritorijų?

- XXI amžiuje net girdėti apie tai svarstant yra labai keista. Kai kalbama (o apie tai kalba net ir JAV lyderis) apie teritorines nuolaidas, išeina taip, kad stipresnis kaimynas gali užgrobti silpnesnį ir įteisinti dalį jos teritorijos ar net visą teritoriją kaip savo.

Viskas turėtų būti sugrąžinta į laikus prieš Krymo įvykius, jokio Krymo ar Donbaso atidavimo negali būti.

Net žmonės, kenčiantys dėl sunaikintos infrastruktūros, apsunkinto gyvenimo, nenori jokių nuolaidų Rusijai. Ir jei būtų atsisakyta dalies teritorijų, kodėl tada žuvo tiek daug jaunų žmonių? Už ką jie kovojo?

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) prieš kurį laiką ėmė reikšti kiek stipresnę poziciją. Darė spaudimą Indijai ir kai kurioms kitos šalims, kad nebūtų prekiaujama rusiška nafta bei kitais gamtiniais ištekliais.

Tai Rusijai smogia ekonomine lazda, nes ji itin priklausoma nuo prekybos gamtiniais ištekliais. XXI amžiuje valstybė, kuri nekuria jokios pridėtinės vertės ir gyvena tik išteklių sąskaita, yra pasmerkta.

Jei karas užsitęs, prasidės šios valstybės byrėjimas iš vidaus, nes daugelis jos užgrobtų tautų laukia galimybės išsikovoti Nepriklausomybę.

- Seimas 2020 m. buvo jus patvirtinęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu, tačiau ten neišdirbote nė metų. Jums buvo priekaištauta dėl viešų pasisakymų, kai kuriuose kritikavote, kad dalyje visuomenės ir valdžios koridoriuose išvešėjo leftizmas. LRT vadovė sako, kad nebeliks laisvo žodžio, jei neliks jos. Tačiau ar laisvas žodis besąlygiškai egzistuoja, kai už konservatorių ar liberalų kritiką galima prarasti postus ir neįmanoma užimti naujų, nes puolimas prasideda net nepradėjus eiti pareigų? Ar tai nėra „cancel kultūra"?

- Deja, taip. Suteikiama tribūna saviems net nežiūrint, apie ką jis kalbės. O jei nesi savas, tribūnos negausi. Tai kur čia laisvas žodis, kai yra segregacija?

Terminą „leftizmas" tada pavartojau neatsitiktinai. Nes jis Lietuvoje labai išvešėjo. Visos tos kalbos apie keliasdešimt lyčių... Aš esu tradicinių pažiūrų, pasisakau už šeimą, kurią sudaro vyras ir moteris, kurioje gimsta vaikai.

Man labai keista, kad seksualinių mažumų atstovams skiriama tiek dėmesio, kad atrodo, jog tai - svarbiausia problema Lietuvoje. Ir esu įsitikinęs, kad lytys tėra dvi. Man atrodo, kad socialinės problemos, regionų nykimas, demografinės bėdos yra daug svarbiau.

Lietuva yra nedidelė Tauta. Jei vaikų negimdymas būtų populiarus tokiose valstybėse, kaip Indija ar Kinija, nieko blogo ten neatsitiktų. Kaip tik atvirkščiai, nes sustotų gyventojų skaičiaus augimas.

Tačiau tokioms valstybėms, kaip Baltijos šalys, tai gali būti stiprus smūgis. Gali greitai taip atsitikti, kad lietuvius pakeis kitos rasės žmonės, nes visuomenė sensta, nebebus kam mokėti pensijų. Štai apie ką reikia šnekėti.

- Amžinų vertybių vis dažniau bandoma atsisakyti, lietuvių kalbos abėcėlėje atsirado svetimų raidžių, keliamos bylos už žmonių, piktybiškai nesimokančių lietuviškai, kritiką...

- Tai veda į savęs susinaikinimą. Aš lietuvių kalbą, lietuvių kultūrą gavau su motinos pienu. Man svarbu, kad aš kalbu lietuviškai, mano vaikai kalba lietuviškai.

Nežiūrint į tai, kad nesame lietuviai pagal kilmę, esame Lietuvos totoriai, mums Lietuva rūpi kaip mūsų valstybė, kaip mūsų Tėvynė.

Man labai gaila, kad krikščioniškosios vertybės yra trinamos, nors ir nesu krikščionis. Nes tos vertybės yra amžinos ir universalios. Ir labai svarbios.

Aš norėčiau, kad visuomenė būtų be pagiežos, be pykčio, kad būtų visuomenė, kuri supranta kitokius žmones, bet vystosi pagal tradicines vertybes. Man tas yra labai svarbu.

- Neseniai prasidėjo diskusijos, ar reikia kiek atsisukti į Baltarusiją, ypač jas inicijavo vežėjai, kurių turtas buvo įstrigęs šioje šalyje. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

- Baltarusijos režimas palaikė karą Ukrainoje, iš jos teritorijos buvo bandyta šturmuoti Kijevą, siunčiamos Rusijos karinės pajėgos. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nėra iki galo sąžiningas.

Juk jis anksčiau kalbėjo, kad Baltarusija yra taiki valstybė ir kad iš jos niekada nekils joks karo pavojus. Tačiau 2022 m. vasarį pamatome, kad tai - netiesa. Šito režimo atžvilgiu esu skeptiškas. Be to, verslininkai, turėję verslo ryšių Baltarusijoje, buvo įspėti, kad prisiima riziką.

Ką dabar Lietuvai daryti? Keliaklupsčiauti prieš režimą tikrai nereikia. Aišku, esame kaimynai ir turime rasti kažkokį raktą. Juolab kad negalima Baltarusijos dar labiau įstumti į Rusijos glėbį.

Bet Lietuva neturi būti pirmoji ledlaužė, pirma turi pasisakyti Europos lyderiai.

- O ar reikia bandyti suartėti su Kinija?

- Su Kinija reikėtų palaikytų prekybinius ryšius, nes jų nė viena valstybė neatsisakė. Norime to ar nenorime, ji tapo pasauliniu fabriku, kiniškos prekės vis tiek pasiekia Lietuvą, tik per kitas šalis, todėl mes mokame gerokai brangiau.

Ar padarė Lietuva klaidą, įvardijusi Taipėjaus atstovybę Taivano atstovybe? Ko gero, taip. Santykius su Kinija reikia atšildyti, nes dabar nebeturime net diplomatinių santykių. Tai nėra gerai.

Mes deklaravome vertybinę politiką Kinijos atžvilgiu, ją būtų galima suprasti, jei tokią politiką vykdytų ir kitos šalys. Tačiau Lietuva šioje srityje bando būti pioniere, nors yra labai nedidelė žaidėja.