V.Alekna: Gailėtis tikrai nėra ko

Neseniai 40-metį atšventęs Virgilijus Alekna Londono olimpines žaidynes vadina paskutiniu puslapiu sportinės karjeros knygoje. Diską keičia kaklaraištis, o treniruočių maniežą - ministerijos kabinetas. Dukart olimpinis čempionas išskirtiniame interviu „Sporto žmonėms“ teigė pokyčių nebijantis. Juo labiau kad gyvenime yra ir svarbesnis už sportą dalykas - šeima.

Jaunystė širdyje

- Sportininkui 40 metų yra tikrai daug. O žmogui?

- Pasas rodo, kad jau yra 40 metų, bet širdyje jaučiuosi, tarsi tiek dar nėra. Manau, kad ne tai svarbiausia. Ėjau sportininko keliu, pasiekiau daug pergalių, sukaupiau daug apdovanojimų - tiek pasaulio čempionatuose, tiek olimpinėse žaidynėse. Gali net pagalvoti, jog laikas iki 40 metų buvo gana trumpas, kad sukaupčiau tokią kolekciją. Suspėjau viską padaryti ir tikrai nemanau, kad po 40 metų turėčiau sustoti. Manau, kad ir Londono olimpinėse žaidynėse galėsiu pakovoti dėl pačių aukščiausių apdovanojimų.

- Turite gausybę apdovanojimų, didelę šeimą, milžinišką autoritetą. Per tuos 40 metų kas nors galėjo būti dar geriau? Yra dėl ko gailėtis?

- Gailėtis tikrai nėra ko. Aišku, aš neapmąsčiau visko, kas įvyko. Nemanau, kad tam atėjo laikas. Reikia dar bent 20 metų palaukti ir tada bus galima viską apibendrinti. Dabar reikia tiesiog gyventi, daryti tai, ką geriausiai moki, ir džiaugtis gyvenimu.

Neparašyta knyga

- Už pergales juk svarbesnė žmogui šeima?

- Šeima yra tikrai labai svarbi. Širdyje gera, kai grįžti iš treniruočių stovyklų ir visi tavęs laukia. Matyti pasiilgusias vaikų akis - nepakartojama. Kiekvienas vyras, šeimos galva, tuos jausmus patiria. Manau, svarbiausia yra šeima. O sportas galbūt yra antroje vietoje.

- Vaikai neprieštarauja, kai išvažiuojate treniruotis į užsienį?

- Tie priekaištai vis garsesni. Anksčiau nelabai kreipdavau dėmesį, nes ir vaikai nebuvo tiek paaugę. Žinoma, tėvas buvo reikalingas, bet vaikai lengviau susitaikydavo, kai manęs nebūdavo. Dabar vis ilgiau reikia aiškinti, kad turiu išvažiuoti, sportuoti, nes laukia paskutinis žingsnis, paskutinis lapas sportinės karjeros knygoje. Norėtųsi jį parašyti iki galo ir tada visiems laikams užversti.

- Jei iš tiesų parašytumėte knygą, ji tikriausiai būtų labai populiari Lietuvoje...

- Apie tai kol kas negalvoju. Dar laukia varžybos. Kai knyga jau išėjusi, dar daug įvykių gali atsitikti. Reikėtų knygą perrašyti. Geriau viską apgalvoti ir tada išleisti kokią brošiūrėlę.

Proga atsisveikinti

- Esate minėjęs, kad niekas iš disko metikų neprilygsta keturiskart olimpiniam čempionui Elui Orteriui (Al Oerter). Kokio amžiaus jis baigė karjerą?

- Gerokai per keturiasdešimt. Netgi būdamas gana garbaus amžiaus jis yra įveikęs 70 metrų ribą. Tai iš tiesų buvo išskirtinė asmenybė visame sporte ir ypač lengvojoje atletikoje. Vis dėlto tai sportas, susijęs su maksimalia jėga, greičiu. Išskirtiniai atvejai, kai tokio amžiaus atletai dar gali demonstruoti gerą sportinę formą. Nedaug yra buvę 40-mečių, kurie nuveikdavo kažką reikšmingo aukščiausio rango varžybose. Aš turiu galimybę irgi įsirašyti į šias gretas.

- Ką patartumėte gerokai jaunesniems sportininkams, kaip išsilaikyti iki 40 metų?

- Tai tikrai ne visiems duota. Labai daug kas priklauso nuo to, kokį gyvenimą gyveni. Sportas yra ne tik treniruotės, tai yra gyvenimo būdas. Turi prisitaikyti ir gyventi pagal sporto ritmą. Reikia laikytis disciplinos, laiku eiti miegoti, neturėti žalingų įpročių, saikingai treniruotis, nes persidirbti irgi negalima. Jaunam žmogui svarbiausia turėti tikslą ir gerai apgalvojus jo siekti. Niekur neskubėti. Nereikia turėti daug tikslų. Kol turi svarbų tikslą sporte ir jo atkakliai sieki, kiti tikslai negali būti lygiaverčiai. Turi pasirinkti.

- Jau prieš kurį laiką sakėte, kad po Londono olimpinių žaidynių baigsite karjerą. Kada nubrėžėte šią ribą?

- Progų baigti karjerą buvo tikrai ne viena. Pastaraisiais metais vis atsirasdavo sveikatos problemėlių, įvairių traumų. Jos pasireiškė anksčiau, kai buvau 36-37 metų. Tai yra natūralu po tokių didelių krūvių. Organizmas jų netoleruoja. Reikėjo laiko, kad susitvarkyčiau sveikatą, išsigydyčiau traumas. Dabar, kad ir kaip būtų keista, visai gerai jaučiuosi ir manau, kad šie metai gali būti puiki proga atsisveikinti.

Žais ir krepšinį

- Kaip įsivaizduojate savo santykį su disku, baigęs karjerą? Jis vis dar bus mielas, norėsis jį pamėtyti?

- Niekada nebuvau susipykęs su šiuo įrankiu. Esame tiek susigyvenę, kad tikriausiai kurį laiką bus sunku jo nepamėčius. Nemanau, kad baigęs karjerą jį padėsiu į spintą ir užrakinsiu keliais raktais. Namie visada bus diskas. Kilus norui, paimsiu jį į rankas ir galbūt mesiu keletą kartų.

- Gal turėsite progą prisiminti kitą kultivuotą sporto šaką - krepšinį?

- Krepšinio laikas jau irgi negrįžtamai praėjo. Rezultatų siekti jau neįmanoma, tačiau dabar galbūt galėsiu pažaisti su vaikais. Kol kas namie neturime aikštelės, bet viliuosi, kad netolimoje ateityje įsirengsime. Komanda jau nemaža. Galėsime žaisti dėl savo malonumo.

- Kai kurie sportininkai baigdami karjerą nežino, ką veiks toliau. Atrodo, kad jums, dirbančiam Vidaus reikalų ministerijoje, tai negresia?

- Nenorėčiau nutolti nuo sporto. Esu sukaupęs didelę patirtį, esu sporte daugiau nei 20 metų. Turiu susidaręs tam tikrą nuomonę. Norėtųsi būti naudingam.

- Darbdavys nepyksta, kad iki olimpinių žaidynių atostogausite?

- Buvome sutarę, kad Londono olimpinės žaidynės yra labai svarbios tiek man, tiek visai mūsų šalies rinktinei. Nelengvi laikai, nėra labai daug pretendentų į aukštus apdovanojimus. Sukaupęs visas jėgas stengiuosi kuo galėdamas prisidėti prie gerų olimpinės rinktinės rezultatų. Ministerijoje iki sausio dirbau visa jėga, dabar atostogauju. Derinti darbą su treniruotėmis bus sudėtingiau, nes treniruotės vyksta ne Lietuvoje. Savaime suprantama, kad kurį laiką savo tiesioginiam darbui galėsiu skirti mažiau laiko.

- Kabinetinis darbas kol kas yra šalia sporto. Ar jūsų nekankins rutina, kai liks tik darbas?

- Gyvenime vis tiek vyksta pasikeitimai. Būna pereinamasis laikotarpis. Aišku, nebus lengva, nes visiškai pasikeis gyvenimo būdas. Ką darysi. Buvau sportininkas, būsiu sporto darbuotojas. Aš to nebijau. Ta veiklos sritis man nėra svetima.

Virgilijus Alekna

Gimė 1972 m. vasario 13 d. Terpeikiuose (Kupiškio r.).

Laimėjimai

2000 ir 2004 m. olimpinis čempionas,
2008 m. bronzos medalio laimėtojas.
Pasaulio čempionatuose dukart iškovojo auksą (2003 ir 2005 m.) ir dukart sidabrą (1997 ir 2001 m.).
Europos čempionatuose po kartą iškovojo aukso (2006 m.), sidabro (2002 m.) ir bronzos (1998 m.) medalius.

Šeima

Žmona Kristina, sūnūs Martynas ir Mykolas, dukra Gabrielė.

Pareigos

Nuo lapkričio mėnesio dirba Vidaus reikalų ministerijoje patarėju sporto klausimais.