B.Vanagas: Tikslas - pasaulio čempionatas

„Subaru Impreza“, o kitas Lietuvos ekipažas - Rokas KvaraciejusŠvedijos ralyje B.Vanago ir ukrainietės Irinos Kolomeicevos ekipažas užėmė 27-ąją vietą, o N4 klasėje liko per vieną žingsnį nuo prizininkų, užėmė ketvirtąją vietą. Lietuvio ir ukrainietės ekipažas startavo automobiliu ir Marius Samuolis su automobiliu „Mitsubishi Lancer Evo X“ užėmė 36-ąją vietą.

Gera pradžia

- Kaip vertinate savo ekipažo pasirodymą Švedijoje? - „Sporto žmonės“ paklausė B.Vanago.

- Tiesą sakant, mūsų tikslas buvo susipažinti su pasaulio ralio čempionatu. Įvairiose aukšto rango varžybose jau esame dalyvavę, tačiau tai nebuvo WRC, kuris yra labai sudėtingas. Viena vertus, jis sudėtingas dėl trukmės - kiek dienų vyksta lenktynės, o kita vertus - kilometrų skaičius. Prieš tai teko dalyvauti Europos ralio čempionate, kur greičio ruožas dažniausiai būna apie 260-270 kilometrų. O pasaulio ralio čempionate buvo net 350 kilometrų greičio ruožas. Važiavome rinktis informacijos, duomenų, norėjome išsiaiškinti, kas gi tai yra. O pasiektas rezultatas tikrai yra aukštas ir pelnytas. N4 klasėje ketvirtą vietą tikrai užsidirbome, ji nebuvo padovanota. Taigi pamatėme, kad planavome viską gana teisingai ir jėgų užteko visų lenktynių metu. Juk kiekvieno ralio piloto aukščiausias tikslas - pasaulio ralio čempionatas.

- Ar tokių rezultatų ir tikėjotės?

- Galėjome būti ir treti N4 klasėje. Tačiau padarėme porą klaidų ir praradome 3,5 min., taip nukritome viena pozicija žemyn. Nepaisant to, tai iš tiesų labai geras rezultatas.

- Kas buvo sunkiausia šiose lenktynėse?

- Kaupėsi nuovargis. Žinoma, nebuvo taip, kad finišuodavome visiškai išsekę, tempą palaikėme per visas dienas. Tačiau važiuodami klasikinį ralį nacionaliniuose čempionatuose mes net neįsivaizduojame, kiek daug energijos reikia atiduoti pasaulio ralio čempionate. Visas lenktynių dienas pradėdavome 6 val. ryto, o baigdavome vakare ir miegodavome tik po kokias 4 val. Darbas buvo labai didedidelis ir intensyvus, viskas planuojama minučių tikslumu. Taigi tai buvo sudėtingas procesas ne tik ekipažui, bet ir visai komandai.

- Kokios dabar laukia artimiausios varžybos?

- Lietuvos ralio čempionatas „Žemaitija 2012“, kuris vyks vasario 18 d. Rietavo apylinkėse.

- Pernai jūsų gyvenime turbūt nemažai vietos užimdavo ledo ritulys, nes buvote Vilniaus „HC Baltica“ prezidentas. Kokie bus šie metai, ko iš jų tikitės?

- Taip, ledo ritulys buvo projektas, kurį metų pabaigoje aš palikau. Ten buvo labai daug darbo ir kainavo nemažai pastangų. Tačiau nepaisant to, praėję metai buvo mano grįžimas į klasikinį ralį po 2,5 m. pertraukos. Taigi praeiti metai buvo skirti tam, kad sugrįžčiau „į greitį“.

Ralis - tokia disciplina, kur neateisi ir nenustebinsi nieko savo greičiu, tai reikalauja sunkaus darbo, turi įveikti daug kilometrų, dalyvauti lenktynėse, treniruotis. Tik tokiu atveju galėsi lygiuotis į geriausius. Šie metai mums aktualūs rezultato prasme. Manome, kad padarėme didelį darbą, pagreitėjome per praėjusius metus. Taip pat šiais metais svarbi pozicija Lietuvos ralio čempionate. Tačiau turėsime nemažai tikrai stiprių, konkurencingų ir tarptautinių ralių. Šiais metais dar turėtume pasirodyti bent dvejuose pasaulio ralio čempionato etapuose.

Gyvenimo aistra

- Kiek jau metų esate automobilių sporte? Ir kas per šiuos metus labiausiai įsiminė?

- Nuo 1997 m. Taigi jau 15 metų. Kiekvieni metai duoda kažką savo. Vieni įdomiausių metų buvo sunkmetis, krizės metai. Tada mes startavome „Šilko kelio“ ralyje, startavome Ladogoje. Taigi negalima sakyti, kad ekonominė gerovė turi įtakos metų gerumui. Turbūt žmonių galvose užkoduojamos vienos ar kitos bėdos. Žinoma, dar galėčiau išskirti pasaulio ralio čempionatą Švedijoje, Europos ralio čempionatą Lenkijoje. Tai buvo tam tikri kultiniai renginiai, iš kur mes atvežėme neblogus rezultatus. Gyvenimas visada labai greitas, taigi kartais sunku deramai įvertinti viską, ką darai. Baigi vieną projektą, eini link kito. Nėra laiko puikuotis šlovės spinduliuose, nes visada turime ką veikti.

- O kaip susipažinote su automobilių sportu?

- Sportuoti pradėjau gana vėlai, buvo jau 19-a metų. Tačiau tada jau galėjau pats sau leisti tai daryti, pradėjau pats uždirbti pinigus. Viskas prasidėjo nuo žiedinių lenktynių, vėliau perėjau į ralį, paskui buvo ralio maratonai, buvo ir bekelės etapas, odabar vėl ralis. Esu išbandęs tikrai labai daug automobilių sporte. Kiekvienas randa savo aistrą gyvenime.

- Ar dar užsiimate kokiomis nors sporto šakomis?

- Automobilių sportas atima labai daug laiko. Taigi fiziškai daugiau neturiu laiko kuo nors užsiimti. Nenoriu nieko daryti paviršutiniškai, o norint tapti specialistu, tam reikia paaukoti nemažai laiko.

- Kaip gimė idėja Lietuvoje pradėti rengti žiemos ralį?

- Niekas nenorėjo organizuoti, o man labai nepatinka, kai žmonės verkšlena ir sako, kad viskas yra blogai. Tačiau niekas negali paimti ir padaryti kažko, kad parodytų, jog gali būti ir kitaip. Taigi žiemos ralis - tiesiog indėlis į automobilių sportą. Norisi kelti bendrą automobilių sporto lygį Lietuvoje.

- Ar teko turėti kokių rimtų traumų?

- Automobilių sportas nėra toks pavojingas kaip, pvz., krepšinis ar futbolas, nes tai kontaktinės sporto šakos. Savo automobiliuose turime geras saugumo įrangas. Tačiau dažniausiai lenktynininkai patiria stuburo traumas, kamuoja išvaržos, nes labai didelis apkrovimas. Ir dažniausiai negalavimai pasireiškia dėl to, kad karjeros pradžioje neteisingai vertini saugumą. Kai būni jaunas, nemanai, kad saugumas yra svarbiausias. Tačiau laikui bėgant supranti, jog padarei tam tikrų klaidų.

Šturmano atsakomybė

- Kaip atsirado jūsų duetas su ukrainiete I.Kolomeiceva?

- Nelietuvis šturmanas pasirinktas dėl to, kad Lietuvoje turime „šturmanų problemą“. Gerų šturmanų pasaulyje labai nedaug, o Lietuvoje galbūt du geri. Taigi yra du būdai: arba auginti šturmaną, arba važiuoti su profesionalu. Ieškant žmogaus šalia, nebuvo svarbu, iš kokios šalies jis bus. Taip atsirado Irina. Tiesiog dėl tam tikrų atsitiktinumų. Ji yra tikra profesionalė ir tai pagrindinis dalykas, kodėl mes kartu.

- Jums ir pačiam teko ragauti šturmano duonos, o dabar vairuojate. Kokie šių dviejų pozicijų pliusai ir minusai?

- Šturmanu teko pabūti karjeros pradžioje. Tiesiog norėjosi suvokti žmogaus, sėdinčio dešinėje, darbą. Šturmano darbas nė kiek nenusileidžia lenktynininko darbui. Šturmanas prie ekipažo sėkmės prisideda 60 proc. Tačiau dažniausiai visi laurai nepelnytai atitenka vairuotojui. Šturmano darbas yra daug platesnis, atsakomybė didesnė. Juk šturmanas atsakingas už piloto greitį, jis diktuoja informaciją, kuri gali kontroliuoti vairuotoją.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"