Praėjusį rudenį visi vėl prisiminė 1994 m. iš gyvenimo išėjusią Žakliną Kenedi (Jacqueline Kennedy). Buvo paskelbtas interviu, kurį Amerikos prezidento Džono Kenedžio (John Kennedy) našlė davė amerikiečiui istorikui Arturui Šlezingeriui (Arthur Schlesinger).
Po jos atviravimų Amerika ilgai negalėjo atsigauti nuo šoko - didžioji prisipažinimų dalis tapo nemaloniu netikėtumu ją įsimylėjusiems amerikiečiams. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentą Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), kuris žavėjosi ponia Kenedi ir negailėdavo jai komplimentų, ji vadina save įsimylėjusiu maniaku. „Jis buvo kupinas pykčio, tikras savimyla. Negaliu pakęsti prancūzų, jie visi mato tik save“, - skelbia nuosprendį de Goliui Žaklina. Indira Gandi jai pasirodė „nemaloni, įžūli ir baisi moteris“. Martinas Liuteris Kingas, kovotojas už juodaodžių teises, pasak Žaklinos, buvo perdėtai seksualus, o į Kenedžio laidotuves atėjo gerokai įkaušęs. „Per Džono laidotuves jis juokėsi iš kardinolo Kašingo. Robertas man sakė, kad jis buvo girtas. Nuo tada į Martiną Liuterį Kingą negaliu žiūrėti be šiurpulio“. Ir tik apie vyrą Džeki kalba šiltai, su meile, vis kartoja, kad kartu su Džonu praleistieji metai buvo geriausi jos gyvenime. O juk tikrai žinoma, kad šioje šeimoje ne viskas buvo gerai.
Tėvo numylėtinė
Žaklina Li Buvjė (Jacqueline Lee Bouvier) gimė šeimoje, kuri didžiavosi aristokratiška kilme. Žaklinos tėvas Džekas Buvjė (Jack Bouvier) pelnė pravardę Juodasis Šeichas - ir visai ne dėl tamsių plaukų, o dėl silpnybės kitai lyčiai. Jis sekiodavo kiekvieną sijoną, ne itin slėpdamas nuo teisėtos žmonos pergales meilės fronte. Džanet Buvjė (Janert Bouvier) buvo kantri moteris, bet ir ji nebeatlaikė nuolatinės kankynės ir padavė skyryboms. Gavęs išsiilgtąją laisvę, Džekas visiškai paleido vadžias. Tačiau jo gyvenime buvo dvi svarbiausios moterys - dukros Žaklina ir Li (Lee). Jis mokėjo už jų mokslą gana brangioje mokykloje, paskui Paryžiuje, vos paprašytas pirkdavo brangias dovanas, pavyzdžiui, ponius arba net žirgus. Sielos gilumoje Žaklina ir Li net pateisindavo plevėsą tėvą ir slapčia smerkė motiną. Ji ištekėjo, o patėvis, nors turėjo solidžią sąskaitą banke, mergaitėms pinigų neleido. Taigi ir Žaklina, ir Li gana anksti pradėjo dirbti. Būsimoji pirmoji šalies ponia įsidarbino laikraštyje, kur per savaitę gaudavo 50 dolerių ir 27 centus. Dar 50 dolerių pridėdavo tėvas. Štai ir visos pajamos, ir dar tokiame amžiuje, kai kiekviena mergina nori puikiai atrodyti ir pirkti, pirkti, pirkti. Būtent tada ji ir sutiko Dž.Kenedį.
Gera partija
Prezidento kėdėje jis sėdėjo vos dvejus metus, bet iki šiol yra laikomas vienu populiariausių Amerikos politikų. Jo tėvas, didelės šeimos galva Džozefas Patrikas Kenedis (Joseph Patrick Kennedy), buvo garsus politikas. Tačiau nemažą turtą, kaip tikrai žinoma, jis susikrovė ne iš politikos: JAV įvedus sausąjį įstatymą, Džozefas Kenedis nelegaliai prekiavo alkoholiniais gėrimais. Būsimojo prezidento mama Roza Elizabeta Fidžerald (Rose Elizabeth Fitzgerald) taip pat buvo kilusi iš politikų šeimos, senelio garbei ir buvo pavadintas Džonas Kenedis. Jis sparčiai kilo politinės karjeros laiptais: 29-erių tapo kongresmenu, po 6 metų - senatoriumi. Taigi ne veltui buvo vadinamas geidžiamiausiu Amerikos jaunikiu. Puiki partija patraukliai jaunai aristokratei, siekiančiai gražaus gyvenimo, ar ne? Ir Žaklina užmezgė romaną su būsimuoju prezidentu. Beje, tai buvo ne itin sunku - apie Kenedžio meilės nuotykius sklandė legendos. Tačiau tuo metu, kai jis susipažino su Žaklina, viengungio padėtis po truputį virto dideliu trūkumu ir kliūtimi kelyje į prezidento postą. Žaklina visai tiko idealios žmonos vaidmeniui. Didelio kraičio nebuvimas, Kenedžių šeimos akimis, nebuvo didelis trūkumas. Taigi, flirtas ilgai neužsitęsė: 1953 m. rugsėjo 12 d. įvyko amžiaus vestuvės. Daugelis amerikiečių šią sąjungą vertino tik kaip sandorį: Džonas galėjo siekti prezidento kėdės, Žaklina galop pasiekė ilgai lauktą materialinę gerovę. Viena iš draugių vėliau pasakojo, kad būsimoji pirmoji šalies ponia, susipažinusi su Kenedžiais, laiške guodėsi: „Nežinau, ar susigyvensiu su tais gorilomis“. Užtat per vestuves ji pirmą sykį pasipuošė briliantais - šešuro dovana... Taip, bet vis dėlto Žaklina tikriausiai mylėjo Džoną, nepaisydama jo nuolatinės neištikimybės ir kartais atsainaus požiūrio į šeimą. Iš pradžių Džeki, aišku, kentėjo dėl daugybės vyro „meilių“, bet paskui susitaikė ir sugebėdavo likti ori net labai pikantiškose situacijose.
Tragiškas šeimyninis gyvenimas
Pirmieji jų bendro gyvenimo metai visiškai nepriminė saldžios pasakos. Iškart po medaus mėnesio Meksikoje Džonas pasinėrė į politiką ir prieš rinkimus beveik nesirodydavo namuose. Žaklina, likusi tarp keturių sienų visiškai viena, stengėsi kuo nors užsiimti, tvarkė buitį. Patyrusi persileidimą, ji paniro į depresiją, bet Džonas negalėjo būti su ja. Netrukus ji vėl pastojo, bet pirmoji jų dukra Arabela gimė negyva, o Džono ir vėl nebuvo šalia - jis linksminosi kažkur toli nuo namų. Nuo savižudybės Žakliną išgelbėjo dukters Karolinos gimimas. Džeki, pamiršusi viską pasaulyje, gyveno vien motinystės rūpesčiais. 1961 m., kai Dž.Kenedis jau buvo prezidentas, gimė ir įpėdinis, kurį taip pat pavadino Džonu. Būtent dėl vaikų sutuoktiniai dažnai ginčydavosi ir net bardavosi. Džonas manė, kad šeima - koziris, kuriuo jis gali prisigerinti rinkėjams. Jam nepaprastai patikdavo, kai spaudoje pasirodydavo jo atžalų ir gražuolės žmonos nuotraukos. O Žaklina buvo griežtai prieš, manė, kad neleistina iš vaikų atimti vaikystę. Kartą Džeki su seserimi išvyko į Italiją. Pasinaudodamas tuo, kad žmonos nėra, Džonas leido surengti dukters ir sūnaus fotosesiją. Nuotraukos apkeliavo visą pasaulį, visi laikraščiai citavo mažosios Karolinos žodžius apie tai, ką veikia jos tėvas: „O jis apskritai nieko neveikia! Tiesiog sėdi visą dieną prie stalo be puskojinių ir batų!“ Jų trečias vaikas taip pat gimė neišnešiotas ir gyveno vos tris dienas. Būtent tada sielvarto palaužta Žaklina ištarė frazę, kurią vėliau tiražuos viso pasaulio laikraštininkai: „O, mylimasis! Aš neišgyvensiu, jeigu neteksiu dar ir tavęs!“ Po kelių mėnesių, 1963 m. lapkričio 22 d., Dalase, matant milijonams liudytojų, Džonas buvo nušautas.
Ji negalėjo nei miegoti, nei valgyti. Tik antrą dieną ją privertė persirengti. Bet žmonėse Žaklina liko tikra dama - santūri ir ori. Ji pati rengė laidotuves, nepamiršdama nė vienos smulkmenos, ir tik kartą prisipažino padėjėjams, kad iki šiol negali patikėti jo mirtimi. „Kartais ryte prabundu ir noriu Džonui ką nors pasakyti. Ištiesiu ranką, o jo šalia nėra. Ir suprantu, kad mano gyvenimas baigtas“. Norėdamas paguosti Žakliną, Džono brolis Robertas Kenedis stengėsi nuolat būti šalia. Tačiau likimas nepagailėjo ir jo: 1968 m. birželio 5 d. Robertas buvo mirtinai sužeistas nėščios žmonos ir minios žmonių akivaizdoje. Likus kelioms minutėms iki lemtingo šūvio paaiškėjo, kad jis nugalėjo Demokratų partijos lyderio rinkimuose Kalifornijoje. Regis, Žakliną apleido paskutinės jėgos. Ji užsidarė nuo viso pasaulio, kartais užgerdama skausmą alkoholiu. O paskui įvyko tai, kas šokiravo puritoniškąją Ameriką. Praėjus 4 metams po tragiškos Dž.Kenedžio mirties, jo našlė vėl susiruošė prie altoriaus. Sužinoję išrinktojo vardą, daugelis amerikiečių prakeikė savo numylėtinę - juo tapo Aristotelis Onasis (Aristoteles Onassis).
Veiklus filosofas
Vienas iš turtingiausių planetos žmonių, pavadintas senovės graikų filosofo Aristotelio garbei, gimė poeto Homero gimtinėje, Smirnoje (Izmiras). Jo šeima buvo pasiturinti, tad įpėdiniui galėjo užtikrinti padorią ateitį. Tačiau kai Aristoteliui sukako 16 metų, jo gyvenimas labai pasikeitė. 1922 m. turkai užėmė miestą ir išžudė beveik visus vietos gyventojus. Onasiams pavyko išsigelbėti, bet apie buvusią gerovę teko pamiršti. Kad užsidirbtų, Aristoteliui teko ir plauti indus restorane, ir prekiauti gatvėje, ir dirbti monteriu telefono ryšio bendrovėje. Paskui jis pradėjo prekiauti tabaku Pietų Amerikos šalyse - tokia oficiali versija, o iš tiesų, kaip buvo kalbama, Aristotelis pardavinėjo opiumą. Antraip kaip paaiškinti faktą, kad jau būdamas 25-erių A.Onasis tapo milijonieriumi? Šiaip ar taip, jis mokėjo tvarkyti reikalus. Štai ir jo pirmoji santuoka, kaip įsitikinę daugelis istorijų, buvo sudaryta iš išskaičiavimo. Tina Livanos, kurią Onasis vedė 1946 m., buvo laivų statybos magnato Stavroso Livanoso (Stavros Livanos) dukra. Bet net įtakingo uošvio rūstybė negalėjo priversti A.Onasio būti ištikimu savo žmonai. Tina ilgai apsimetinėjo, kad nežino apie savo „antrosios pusės“ žygius. Juk jis visada grįždavo namo ir apipildavo žmoną dovanomis, o antra, augo vaikai. Aristotelis dievino sūnų Aleksandrą, bet dar daugiau - dukrą Kristiną. Jos vardu pavadino prabangią jachtą, panašesnę į plaukiojančius rūmus. A.Onasis dievino mažylę, o vėliau, kai ji užaugo, nuoširdžiai sielojosi, kad dukros asmeninis gyvenimas nesiklosto. Kristina buvo ištekėjusi keturis kartus ir būtent per ją Onasių šeima, o vėliau ir Kenedžių klanas susigiminiavo su paprastu sovietų tarnautoju.
(Tęsinį skaitykite kitame numeryje)
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
