Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.
- Pradėkime nuo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitikimo. Kas ir ką pasiekė jųdviejų derybose Paryžiuje? Kokios realios tų susitarimų, jeigu jie iš tikrųjų buvo, pasekmės? Ar yra koks nors laimėtojas?
- Nepaisant to, kad tai yra pirmas tarptautinis iškilusios problemos svarstymas, kuris iš esmės vyko ne tik Normandijos formatu, bet net ir Jungtinėse Valstijose, kur tuo metu Maikas Pompėjas (Mike Pompeo) susitiko su Sergejumi Lavrovu, šia tema laikydami pagrindine susitikimo tema, daugiau nieko nebuvo pasiekta... Tiesiog tai yra tarptautinio formato, sprendžiant šį klausimą, pradžia. Pusės išryškino savo pozicijas. V.Zelenskis, būdamas gerokai alergizuotas situacijos Ukrainos viduje, tiesiai sudėjo visus taškus, neapeidamas net Krymo klausimo ir neduodamas Rusijai jokių lengvatų sienų kontrolės klausimais. Žinoma, V.Putinas į tai atsakė tradicine pašaipia agresija ir rezultatas nebuvo pasiektas. Tenka tik pasidžiaugti, jog likimas pasiuntė V.Zelenskiui dovanėlę, t.y. rusai eilinį kartą užpuolė savo „nedraugus“ ir šįkart tai padarė Vokietijoje, todėl vokiečiai, žinoma, po šios atakos buvo priversti gerokai pritūpti. Kitaip sakant, Angela Merkel jau nebuvo tokia nuostabi V.Putino sąjungininkė, kaip įprasta ir kaip mes galėjome tikėtis. E.Makronas taip pat gavo „dovanėlę“ - jam teko pripažinti, jog šildė teroristų bazes savo pašonėje... Taigi, europiniams V.Putino draugeliams buvo išrauta po vieną nuodingą dantį... Situacija iš esmės nėra bloga. Kaip mes ir tikėjomės, šioje stadijoje nebuvo pasiekta jokio susitarimo, o artimiausiu metu to susitarimo ir nebus...
- Kitaip sakant, karas tęsiasi toliau, o visas konfliktas įšaldomas neribotam laikui?
- Viskas bus taip, kaip turi būti. Mes pagaliau atėjome į tą stadiją, kai karas darosi žalingesnis V.Putinui, negu V.Zelenskiui. V.Putino vidinė situacija, augant visuomenės nepasitenkinimui ir netgi pašaipoms, jį verčia imtis konkrečių sprendimų, o jų vis nėra. Mes tarsi dabar grįžome į gūdžius 1986-87-uosius, prisimindami Tarybų Sąjungos griuvimo chronologiją, kuomet iš komunistų nesityčiojo tik visiški tinginiai arba idiotai... Tai dabar iš V.Putino juokiasi netgi jų centrinės televizijos dvaro juokdariai ir kitos Rusijos estrados bei humoro „žvaigždės“. O V.Putinas toliau švenčia „patriarcho rudenį“, vis labiau primindamas liūdnai pagarsėjusį Leonidą Brežnevą... Tai yra tipiška per ilgai valdžioje užsisėdėjusio veikėjo situacija ir jam sparčiai artinasi galas... Kai gyvenau Gruzijoje, išgirdau draugo pareiškimą, kai jis kalbėjo apie Ševardnadzę: žinai, kai aš gimiau, valdžioje sėdėjo jis, kai aš vedžiau, jis dar ten sėdėjo, kai gimė mano vaikai, vis tiek jis ten sėdėjo, kai bankrutavo mano verslas, valdžioje vis dar buvo jis, todėl tegul jis eina velniop... Užaugo ištisa karta, kuri jau susilaukė vaikų, o jis vis dar sėdi... Ir ši užaugusi karta neranda vietos po saule, nes visur sėdi ir seni V.Putino draugeliai, o kai kurie ten sėdi dar seniau... Taigi V.Putinas turi apie ką pagalvoti ir šį kartą, nepaisant to, jog Ukraina yra mažesnė ir silpnesnė, konfliktas lošia ne V.Putino naudai. O dabar atakuoti ir viską išspręsti vienu smūgiu? Tas laikas jau praėjo, proga buvo praleista.
- Dabar atakuoti kaip ir nėra dėl ko, net formaliai...
- Ne tik tai. Dabar ukrainiečiai jau šaudytų iš visų vamzdžių ir iš visų pusių... Čia taip pat užaugo karta, kurie prasidėjus karui buvo 14-15-mečiais piemenėliais. Jie užaugo puikiai suvokdami, kas yra agresorius. Ukrainiečių padėtis dabar yra kur kas geresnė, negu mes turėjome 2014 metais, kai savanorius buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų... Tada Ukrainos gynybos fronto pirmąsias linijas teko formuoti iš žmonių, stovėjusių Maidane. Dabar Ukraina turi kariuomenę ir rimtą ginkluotę...
- Užsiminėte apie netikėtą rusų ir vokiečių konfliktą lygioje vietoje. Nesuprantu, kam rusams reikėjo vykdyti politinę žmogžudystę ir veltis į diplomatinį konfliktą su vokiečiais tokiu neparankiu metu?
- Įtariu, kad tai, ką mes stebime, yra Kremliaus bokštų tarpusavio kovų rezultatai. Jeigu situacija būtų kontroliuojama iš vieno centro, tokios nesąmonės tiek chronologiniu, tiek ir išpildymo požiūriu niekas neleistų... Tai, ką mes stebime dabar, yra nuolatinės, viena po kitos sekančios žvalgybos valdybos prie Rusijos gynybos ministerijos nesėkmės. Jeigu kai kurias iš jų dar galima įvardinti kaip tam tikras bauginimo akcijas, pavyzdžiui, Skripalių ar Litvinenkos nuodijimas, tai čia yra tiesiog akivaizdus nekompetencijos demonstravimas, kad galėčiau tai paaiškinti tik tuo, kad vienos grupuotės „pakišinėja“ kitas... Pagaliau Vokietija, kuri suinteresuota žaisti geopolitinius antianglosaksinius žaidimus ir kuriai Rusija, kaip žaliavų bazė, yra svarbi nuo Petro I laikų, tokio akibrokšto aiškiai nesitikėjo. Vokietija, kuri ruošė Rusijos techninę inteligentiją, pradedant Lomonosovu, kad rusai tiektų žaliavas į Europą, vykdė ilgalaikę strateginę politiką... Jeigu suvoksime šias milžiniškas vokiečių investicijas į Rusijos, kaip žaliavų bazės, auginimą, tai suprasime, kodėl jie nelinkę į jokius konfliktus su rusais, o nori tik pasiimti sau šitą, pasak Makeino, benzino kolonėlę... Ir dabar štai vokiečiai buvo atakuoti tokiu kvailu būdu prieš svarbiausią pastarojo penkmečio politinį renginį... Aišku, galima įkurti Prancūzijoje savo teroristų rengimo bazę ir vaikštinėti, ant pilvo pasikabinus Rusijos vėliavą, o ant nugaros - taikinį, bet tuomet esi arba priešo agentas, arba visiškas idiotas...
- JAV Kongresas pritarė naujoms sankcijoms „Nord Stream 2“ ir „Turkstream“ vamzdžių tiesėjams. Akivaizdu, kad pirmiausia dėl to susipjaus JAV ir Vokietija, nes visa tai realizuoja vokiškos kompanijos. Kam viso to reikia?
- Iš esmės tai yra dviejų galybių tarpusavio konkurencijos klausimas. Manau, vokiečiai tikrai neskubės lįsti į konfliktą. Jeigu pažvelgtumėme į patį ES atsiradimą bei jos kūrimosi istoriją ir chronologiją, pamatytume, kaip iš primityvios plieno ir anglių sąjungėlės iš esmės buvo sukonstruota alternatyva Jungtinėms Valstijoms ir didžiausia vartotojų rinka pasaulyje - 500 milijonų gyventojų... Sakyti, kad tai atsirado be labai nuoseklios prancūzų ir vokiečių kontinentinės strategijos, būtų neteisinga. Šios strategijos vyksmo rezultatas - buvo leista susivienyti Vokietijoms, atsirado bendrų Europos namų idėja ir t.t. Todėl vokiečiai nedarys staigių judesių ir į konfliktą nelįs. Jie eis lygiu kinietišku tempu, suvokdami, kad 10 ar 15 metų čia nieko nereiškia. Paprasčiau tariant, iš esmės ES atsiradimas yra senos ilgalaikės strategijos rezultatas, o už tos strategijos stovi vokiečiai. Dabar pats laikas pagalvoti, ar lėšos, pagrobtos Europoje ir pasaulyje II pasaulinio karo metu, nėra vienas pagrindinių šio efektyvaus ES augimo variklių...
- O ką laimi amerikiečiai, uždėdami sankcijas vokiečių kompanijoms? Juk dėl to, kad vokiečiai patirs didesnių ar mažesnių nuostolių, jie niekam daugiau neparduos savo skalūninių dujų. Ar čia svarbūs kiti motyvai, dėl kurių, JAV nuomone, verta aukoti strateginius partnerius Europoje?
- Pirmiausia, šioje situacijoje svarbūs ne vien tik pinigai ar skalūninių dujų pardavimai. Ne mažiau svarbi ir politinė šio reikalo pusė. O ji yra akivaizdi: Vokietija, kaip turtingiausia Europos valstybė, aplink save organizavusi visą ES, metė konkurencijos pirštinę Amerikai. Šiuo atveju nėra jokios kalbos apie kažkokią „Transatlantinę vienybę“, nes Transatlantinė ašis seniai pavirto į Transatlantinę kreivę, kuri vis labiau kraiposi... Jeigu Vokietija ir Prancūzija (ne be reikalo amerikiečiai ir prancūzams ketina įvesti muitų mokesčius) nuo senų laikų tarpusavyje konkuravo dėl lyderystės Europoje, dabar gana vieningai stojo prieš anglosaksiškąjį pasaulį kiekviena su savais išskaičiavimais. Taigi, amerikiečių sprendimą dėl sankcijų vokiečių kompanijoms reikia vertinti ir kaip įspėjimą nebandyti pakeisti pasaulio tvarkos ašies, nestoti skersai kelio. Juolab kad už nugarų poniai Angelai Merkel ar E.Makronui stovi Rusija, o dar toliau - ir Kinija. Amerikiečių veiksmai yra įspėjimais ir visiems kitiems, o ypač tiems, kurių ilgą laiką niekas nekontroliavo. Pavyzdžiui, pasaulis stipriai pasikeitė nuo 1960-1980-ųjų, kai vyravo šaltojo karo laikų logika tarp dviejų skirtingų blokų. Šiandien jau kur kas daugiau valstybių turi branduolinį ginklą ir faktiškai visa egzistavusi pasaulio saugumo konfigūracija sugriuvo. Pavyzdžiui, Izraelis visiems sako: „ne jūsų reikalas, ar mes turime atominę bombą, bet jeigu matysime reikalą, tikrai ją panaudosime savo gynybai“. Ir aplinkinių arabų šalių vietoje aš neabejočiau, kad Izraelis tikrai panaudos branduolinį ginklą, jeigu kils konfliktas, grasinantis Izraelio egzistencijai... Todėl agresyvi amerikiečių diplomatija turi prasmę šioje situacijoje, ne vien tik žvelgiant į rusišką-vokišką vamzdį, bet ir į rusišką-turkišką, o taip ir visus Irano bandymus sustiprėti. Tai įspėjimas visiems, kurie neketina laikytis vis dar JAV diktuojamos pasaulio tvarkos.
- Tuo metu Danija skelbia sulaikiusi apie 20 veikėjų, įtariamų „teroristinės veiklos planavimu“. Įdomu, kad panašių pranešimų šią savaitę buvo nemažai - potencialius teroristus gaudė britai, belgai, prancūzai, olandai... Su kuo susijęs toks iki šiol neregėtas europiečių suaktyvėjimas?
- Danams ar olandams paprasčiausiai nusibodo tokia situacija, kai čia suvažiavę tūkstančiai migrantų iš arabiškų kraštų tiesiog atviru tekstu tyčiojosi iš jų šalyse vyraujančios tvarkos, teisės, pagaliau, galiojančios Konstitucijos. Šie atvykėliai niekieno netrukdomi kūrė uždarus savo getus, ištisas kolonijas su teroristų parengimo centrais, į kuriuos ilgą laiką negalėjo įžengti net policija, kuriai net buvo uždrausta pagalvoti, jog šita publika gali būti nusikaltėliais... Tačiau pagaliau visa tai artėja link pabaigos, nes tiek danai, tiek olandai vis aiškiau suvokia, jog nedavus atkirčio šiandien, rytoj jau bus vėlu, nes šitie veikėjai nėra Europos musulmonai. Jie yra musulmonai Europoje, kurią ketina paversti tipišką šariato teritorija. Manau, tikrieji europiečiai pagaliau suvokė ir specialiųjų tarnybų suaktyvėjimas pirmiausia yra susijęs su ten dirbančių žmonių patriotizmu, o ne kažkokių migrantų veiksmais, mėginant organizuoti teroro aktus Europoje. Šis sveikas patriotizmas ir padeda apginti Europos žmonių saugumą bei ramybę, vadinasi, kuo toliau, tuo sunkiau bus A.Merkel pakviestiems veikėjams čia sėti chaosą ir paniką.
- Tuomet pakalbėkime apie E.Makrono pensijų reformą Prancūzijoje. Visi ten pasipiktinę degina mašinas, daužo vitrinas ir kitaip audringai protestuoja, nors mūsų pensininkai dėl tokios reformos būtų laimingiausiais žmonėmis pasaulyje - gautų mažiausiai po 1000 eurų ir eitų į pensiją nuo 62-ejų metų...
- Žinoma, mūsų pensininkams netenka apie tokias reformas nė pasvajoti ir toks prancūzų elgesys čia niekam nesuprantamas... Bet nelygu kaip pažiūrėsi. Prisiminkime mūsų senesnius pokalbius apie padėtį Graikijoje, kuri ilgą laiką gyveno nieko nedirbdama į skolą, kurią vėliau nurašė mainais į niekam nereikalingų vokiškų povandeninių laivelių pirkimą už skolintus pinigėlius... Jau tada sakiau, kad mūsų politikai nieko nesimoko ir yra nusikalstamai sąžiningi (tiksliau, tokius vaidina) prieš euorpietiškas struktūras. O reikėjo skolintis visur, kur tik įmanoma ir masiškai tratinti - mūsų žmonės bent plačiau pagyventų, o tas skolas vis tiek teks anksčiau ar vėliau nurašyti, nes jų atiduoti yra neįmanoma. Tas pats yra ir su prancūzais. Prancūzija ir kiaurai praskolinta šalis, dar baisiau negu Graikija. Tad kuomet visą gyvenimą gyveni į skolą, 1000 eurų atrodo mažai - valdžia tegul duoda daugiau, vis tiek nereikės grąžinti. Todėl jie ir protestuoja. O štai jeigu reikėtų tuos pinigus užsidirbti, labai greitai paaiškėtų, jog 1000 eurų yra daug... Tik labai abejoju, ar kas nors šiandien gali priversti juos gyventi pagal kišenę. Todėl mašinos degs ir toliau, o vitrinos sėkmingai bus daužomos, vos tik valdžia pamėgins pradurti papildomą skylutę protestuotojų diržuose...
- Pats metas pakalbėti ir apie kultūrą. Nors kartą gyvenime... Štai Bosnija ir Hercegovina bei Kosovas paskelbė „nepageidaujamu asmeniu“ Nobelio leteratūros premijos laureatą Peterį Handkę, nes šis teisino serbų vykdytą genocidą prieš bosnius, sakydamas, kad jokio genocido nebuvo... Žinoma, galima ginčytis dėl bet kokių istorinių įvykių, bet šiuo atveju svarbi ne tiek istorija, kiek apdovanoto veikėjo sugebėjimai kiršinti žmones lygioje vietoje. Kaip tokie veikėjai gauna Nobelio premijas?
- Lygiai taip pat, kaip ir Barakas Obama (Barack Obama), kuris Nobelio taikos premiją gavo net nespėjęs apšilti kojų Jungtinių Valstijų prezidento poste... Žinoma, tai yra grynų gryniausias konjunktūrinis apdovanojimas ir jokio objektyvumo čia iškoti nevertėtų. O kalbant apie serbus ar bosnius, esu labai toli nuo minties palaikyti kuriuos nors iš jų - esu ten praleidęs namažai laiko, kad suvokčiau, jog tokiuose karuose nebūna teisiųjų ar neteisiųjų, kaltųjų ar nekaltųjų... Visi ten sėkmingai pjovė vieni kitus ir mielai tai bet kada pakartotų... Jeigu kas nors galvoja, kad nuo XVIII amžiaus besitęsiančios nuoskaudos, kai kraujas ten liejosi laisvai, dabar jau pamirštos, tegul galvoja iš naujo: visi kaimynai Balkanuose iki šiol pasiryžę vieni kitiems perkąsti gerklę pasitaikius menkiausiai progai. Pakaktų pažvelgti vien tik į Bulgarijos ir Serbijos santykius: vieni svaiginasi pasakomis apie „Bulgariją tarp dviejų jūrų“, kiti - apie „didžiąją Serbiją“. Ir tai yra nesibaigiantis procesas.