Neretai organizuojamos įvairios akcijos skatinti donorystę - kraujo būriais duoda studentai, kareiviai, žvaigždės. Tačiau tikriausiai retas iš mūsų susimąstome apie tikrąją donorystę - savo organų dovanojimą tiems, kam tai yra gyvybės arba mirties klausimas.
Sprendimas, ar dovanoti savo širdį, yra labai asmeniškas. Negalime būdami gyvi atiduoti širdies, tačiau jos likimas po mirties vis tiek priklauso nuo mūsų.
Galime tikėti, kad mirusiojo kūnas yra nedalomas, privalo būti palaidotas žemėje arba sudegintas su širdimi ir visais kitais organais.
O galime pagalvoti, kaip patys jaustumės atsidūrę donoro laukiančiojo situacijoje. Galima kaltinti sistemą, galima verkti iš beviltiškumo. Bet gal reikėtų susimąstyti, kad mirusiojo kūnas, nors ir nebeprikeliamas, dar gali išgelbėti gyvybę kitam. Sistema kalta būtų tik tuo, kad siaubingai trūksta donorų. O jų trūksta, nes donorai esame mes.
Nelinkiu, kad susivoktume patys atsidūrę donoro laukiančiųjų vietoje. Tačiau reikia suprasti, kad susirgti taip, kad reikėtų organo persodinimo, galima bet kada. Ir tada jūsų ar jūsų artimojo gyvybę galėtų išgelbėti donoras. Mirus širdies nebereikia, o kažkam ji gali reikšti naują gyvenimą. Jūsų padovanotą gyvenimą.
