Skaitau spaudoje apie bedarbius, kurie nenori dirbti, ir noriu pareikšti savo nuomonę. Ne visi nenori dirbti. Dažnam šiuo metu susirasti darbą tolygu svajonės įgyvendinimui.
Kai turėjau darbą, buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Tačiau po masinio darbuotojų atleidimo dauguma žmonių ir iki šiol niekaip negali susirasti darbo.
Rodos, galėtum dar dirbti ir dirbti, kai tau tik 50 ar 55 metai, bet tu esi jau niekam nereikalinga, nes tavo sijonas jau nebe mini, dantys nebe perliniai ir plaukų spalva
ne ta.
Dabar socialinės apsaugos ir darbo ministrui „rūpi” tik jaunimas, kuris įvardytas kaip iki 47 metų, o kas yra kiti - nuo 48 iki 65 metų? Taip išeina, kad jau nebe žmonės, nors patirties ir jėgų dar turi apsčiai. Tuščia vieta? Vis dėlto jie prisimenami, bet tik tada, kai reikia balsuoti.
Seimas pailgino pensinį amžių negalvodamas, kas bus su žmonėmis, kuriems darbo rasti neįmanoma, nes yra jau kritinio amžiaus.
Darbo birža darbo tau nesiūlo, liepia pačiam susirasti. Tik klausimas: kur? Nematau išrinktųjų pastangų spręsti nedarbo problemą, nors ji yra pati opiausia Lietuvoje. Sprendimo būdai tik popieriniai, statistikos sudaromos iš oro, o kur realūs darbai? Kaip žmonės nebėgs iš Lietuvos, kai net darbo neįmanoma susirasti.
Esu priversta gauti bedarbio pašalpą. Man tik 56 metai ir dirbti aš noriu.
Raimunda, Šiauliai
