Tikriausiai ir taip, ir ne. Ne, nes įsijungęs televizorių matai tik kriminalines laidas, o publicistinėse pašnekovai verkia. Vis dėlto nemaža dalis žmonių žiūri ir komentuoja. Gavęs tiek neigiamų emocijų naktį gali ir neužmigti. Tik savaitgalį aprimsta aistros, aršios diskusijos, per televiziją galima pažiūrėti puikių laidų apie gamtą, šalių kultūrą ir panašiai.
Gal mes tiesiog nebemokame džiaugtis, gal mus traukia tik liūdni, baisūs dalykai? Štai anądien gatvėje stebėjau keletą jaunų žmonių, garsiai besišnekučiuojančių ir besijuokiančių.
Netruko prie jų prieiti pagyvenusi moteris, gėdino jaunuolius, kaip šie taip gali. Nuo kada juokas gėdingas dalykas? Juk nepasijustume geriau, jei matytume šalia verkiantį žmogų.
O kaimynė pasakojo atsitikimą per Valentino dieną, mat kažkas kieme raudonais dažais ant sniego išrašė meilės prisipažinimą Ritai. Tik kalbėjo ne su šypsena veide, o susirūpinusi guodėsi: gerai, kad ne ant sienų išpaišė. Kodėl visada kalbama apie blogiausią scenarijų, kai tuo metu galima pasidžiaugti kieno nors išradingumu. Kad dar yra žmonių, kuriems svarbu ir paprastos, bet mielos staigmenos.
Žinote, laukiu pavasario, bus daugiau saulės, gal tuomet daugiau žmonių šypsosis, gal išmoks džiaugtis paprastais dalykais. Nes susidariau įspūdį, kad liūdesys jau tampa yda. Ir jis kai kuriuos aplanko visai be priežasties, tiesiog šiaip. Nes už tai niekas nepabars?
Benas, Kaunas
