Saulėtam speige švyti sniegynai, ant stalo sode blizga sniego tortas, prieš saulėlydį baltose pievose nusidriekia Saulės takas, žvarbus ir raudonas. Ir gal Saulės trauka traukia eiti tuo Saulės taku, bristi iki prieisi šiltą trobeliukę pamiškėj, kur laukia graži atsiskyrėlė. Jeigu tik nesuledėsi eidamas, nes tos trobelės gal jau nėra, arba ji tuščia, o jos gyventoja gal jau kitoje Žemės pusėje ar ne šiame pasaulyje. O vis tiek Viešpats yra Meilė. Net tuomet, kai jos nėra. Šiek tiek jos yra visur - kaip ir Dievulio? Ir vilko pėdoj? Apgraužtoje stirnos kojoje? Šaldytuve? Testamente? Diagnozėje?
Gal jau suartėjo su Dievu tie, kas negyvai užšalo, įsigalėjus Sibiro anticiklonui. Tos mirtys nieko pernelyg nesujaudino. Lyg vyktų natūrali gamtos ir visuomenės atranka. Kas neprisitaikė prie Sibiro anticiklono, to ir neliko. Speigas užmigdė neturėjusiuosius ramybės, namų ar laimės. Jiems jau įvyko asmeninė šito pasaulio pabaiga. Speigai Lietuvoje sutampa su gaisrais ir su slaptu karu: mįslingas kilęs gaisras vienuolyne Tytuvėnuose, stipri kibernetinė ataka prieš Lietuvos banką... Turime priešų, turime. Draugų gal daugiau. Bet priešai klastingi. Klastingesni negu anticiklonas.
Sausio 25 d. dabartinėje Lenkijoje, Bubelių kaime, per šalčius turėjo būti šiltai paminėtas poetas Albinas Žukauskas. Turėjęs turtingą kalbą ir gyvą žodyną, bet netuščiažodžiavęs. Gyvas būdamas taip ir nesulaukęs deramo kritikų dėmesio. Gal dėl savo gražaus „senamadiškumo“. Šimtas metų sukako nuo jo gimimo toje Bubelių kaimo sodyboje, kur būsimo poeto vaikystėje veikė ir kaimo mokyklėlė. Deja, šventė atidėta - lenkų nacionalistai pernai rugpjūtyje raudonais dažais apipylė paminklinį akmenį poeto sodyboje, sudaužė atminimo lentą... Atrodo, kad praraja tarp kuriančių ir griaunančių - amžina. Ir toj prarajoj gimsta aistrų ciklonai ir anticiklonai, kurie yra baisesni už speigus, liūtis, uraganus. Tų ciklonų ir anticiklonų vardai būna Diktatūra, Imperija, Lageris, Kerštas... Toj prarajoj Dievo lyg nėra. Bet ne tuščia ji, ne tuščia.
Ir aistrų vėl pilnas mūsų Seimas. Priimant įstatymą dėl komisijos bankų veiklai ištirti. Senas yra posakis: jeigu nori reikalą sužlugdyti, tai sukurk kuo didesnę komisiją... Tačiau koks didelis darbas! Jeigu tik dėl priešrinkiminės ir negražios politikų kovos - tai tuščias kalbų malūno darbas. Bet malūnininkai, t.y. seimūnai, vis tiek gaus atlyginimus. Nepriklausomai nuo to, bus miltų ar nebus. Ar kas apskaičiavo - kokį nacionalinį ūkio produktą, dar vadinamą BVP, sukuria mūsų politikai ir partijos?
O štai kultūros darbuotojai ir menininkai, pasirodo, sukuria nemažą BVP. Architektūra, dailė, muzika, teatras, literatūra - pirmiausia dalyvaudami dvasiniame procese, dalyvauja ir ekonominiame. Rašytojai, patys dažniausiai grašius gaudami, duoda darbo popieriaus gamintojams, leidėjams, spaustuvininkams, knygų platintojams, bibliotekininkams... „Metų“ žurnale straipsnyje „Menininkų gyvenimo koma“ dailininkas Petras Mendeika rašo: „Suomiai seniai apskaičiavo ir konstatavo, kad kultūra Suomijoje sukuria vieną didžiausių BVP šalies dalių. Mūsų nepriklausomi ekspertai taip pat bandė skaičiuoti. Skaičiai įspūdingi, nors tik apytikriai. Jų teigimu, kultūra Lietuvoje sukuria iki 7 procentų bendrojo BVP. O tai - apie 7 milijardus litų. Taip. Milijardai, ne milijonai“.
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas linkęs apsiriboti 5 milijardais. Bet pasak P.Mendeikos, „kultūrai iš biudžeto atseikėjama vos 250 milijonų. Nors iš gerbiamo ministro pripažintų 5 milijardų pusę atskaičiavus mokesčiams, liktų apie 2,5 milijardo mūsų uždirbtų ir mums grąžintinų pinigų. Tačiau grąžinama tik 10 procentų ir dar ciniškai tvirtinant, kad mes jus remiame ir išlaikome“.
Išlaikytinių gal daugiausia politikų ir valdininkų gretose?
