R.Stankevičius: Ar partizanų auka šiandien dar turi prasmę?

- Jei močiutė pusę gyvenimo - kalėjime, o senelis - žuvęs, tad kas gi jų vaikus užaugino, na ir jūsų, Gediminai, tėvą?

- Šeima buvo sunaikinta, išdraskyta. Tris mano senelių sūnus užaugino trys skirtingos giminaičių šeimos. Partizanų vaikai, suprantama, normalių galimybių gyvenimui taip pat neturėjo. O apie senelių istoriją šeimoje buvo kalbama labai mažai - tai tarsi buvo tabu iki pat Nepriklausomybės laikų.

Taip buvo trinama tėvų tiesa net iš vaikų atminties. Girdėjau tokią istoriją, kad Jonui Žemaičiui, prieš mirtį prašiusiam parodyti sūnaus nuotrauką, padavė nuotrauką, kur jo sūnus - su pionierišku kaklaraiščiu. Tai buvo pats baisiausias dalykas - tarsi parodymas, kad tavasis sūnus jau sulaužytas ir bus toks, kokį jį „nulipdys“ svetimieji.

Paradoksalu ir liūdna, bet įdomu paminėti, kad ir vienas partizano Žaibo sūnų, vilkėdamas sovietinės kariuomenės uniformą, su sovietiniu tanku įvažiavo į Prahą 1968-aisiais. Štai kaip greitai viską galima apversti, ar ne?..

- Atrodo, kad močiutė ne taip mažai spėjo pamatyti laisvosios Lietuvos gyvenimo. Ką ji apie tai manė? Nenusivylė dabartiniais tautiečiais, nevertinančiais Lietuvos partizanų aukos ir paniekinusiais taip atkakliai jų gintus idealus?

- Nėra idealų be žmogaus. Tie idealai, toji kultūra buvo sušaudyta ir nukankinta drauge su pačiais partizanais. Įsivaizduokit tik, partizanas poetas Bronius Krivickas, būdamas miške, kovos sąlygomis į lietuvių kalbą vertė Johaną Volfgangą Gėtę - išvertė apie 200 eilėraščių, pats rašė poeziją, kurioje toli gražu ne vien ideologija, ne vien kova miške - jo poezijoje nuneriama iki būties, iki pačių aukščiausių registrų.

Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip tai galėjo būti įmanoma? Kas išties ten kovėsi už Lietuvos laisvę? Pernelyg seklu juos pavadinti Lietuvos kariais - tai buvo Lietuvos sąžinė, ambicijos ir kultūra, tai buvo Lietuvos smegenys ir širdis. Tik tai suvokdami suprasime netekties mastą, mūsų šalies ateičiai (šios dienos dabarčiai) anuomet padarytų žaizdų gylį. Dabar galime matyti tik darbus tų, kurie pasitraukė į Vakarus, arba tų, kurie sugebėjo mutuoti, prisitaikyti prie gyvenimo priespaudoje. Verta pagalvoti, kad H.Radauskas, A.Škėma, B.Brazdžionis, A.J.Greimas, M.Gimbutienė, o ir Just.Marcinkevičius, M.Martinaitis, S.Geda drauge su čia likusiu kūrybiniu potencialu - tik trupinukai, nuo tos visumos, kuri buvo sušaudyta, ištremta, nukankinta... Visa Lietuvos valstybės ir lietuvių kultūros raida buvo blokšta mažiausiai pusšimčiu metų atgal. Ir kiekvienas mūsų - drauge su ja. Todėl man labai sunku būtų nuspėti, kokią Lietuvą jie būtų sukūrę, jei būtų anuomet nugalėję. Tačiau paskaičius bet kurio partizano dienoraštį tampa akivaizdu, kad jie nuo pat pradžių žinojo, kur ir ko eina, - jie nebuvo tokie naivūs, kad tikėtųsi laimėti. Jei išėjo numirti už Lietuvą. Štai ir minėtasis Bronius Krivickas miške svarstė, kas geriau - žūti ar gyventi prisitaikius, be laisvės, tačiau su teise kvėpuoti, mylėti, teise auginti vaikus... Ir apsisprendė. Savo dienoraštyje užrašė: „Bet juk kažkas turi pasakyti: ne. Kažkas turi pasipriešinti tam brutaliam pasityčiojimui iš žmogiškumo, pasakyti, kad tas pasaulis, kuriame esame verčiami gyventi, - išsigimusio proto vaisius“.

Nemanau, kad žuvusieji partizanai galėtų jausti didelį apmaudą dėl Lietuvos dabarties. Jų svarbiausias noras buvo matyti laisvą Lietuvą, o dabar tokią ir turime. Be to, akivaizdu, kad jie - žuvusieji partizanai, sušaudytoji Lietuva - aktyviai veikia mūsų sąmonėse ir širdyse, veikia šiandieniame Lietuvos gyvenime. Tai pastebėjau per paminklo partizanui Dzūkui atidarymą, stebėdamas gausiai susirinkusių žmonių veidus, tai patvirtina net ir dabartinis mudviejų pokalbis. Lietuva juk yra tai, ką nuolat reikia kurti. Kol tai darysime, tol jų auka turės prasmę. Todėl ir mano močiutė - nors politikų sprendimais nusivildavo dažnai - nė akimirkos nebuvo nusivylusi Lietuva. Iki pat mirties ji tikėjo Lietuvos ateitimi. Tikiu ir aš. Rimtai manau, kad mums ne taip jau prastai sekasi kautis už būvį, ypač pažvelgus aplink, kiek yra daug norinčių, kad Lietuvos visai nebūtų.

- Bet juk jie - ir Rytuose, ir Vakaruose. Argi nejaučiate jų grėsmių? Išties būtų labai įdomu sužinoti, ką partizanų anūkas mano apie šių dienų emigracijos bangą, apie Lietuvą ES sudėtyje, apie globalizaciją, naikinančią kultūrų takoskyras, tautų mentalitetus?

- Apie emigracijos bangą mano nuomonė gana kieta. Manau, kad reikia kurti savo gyvenimą čia ir čia ieškoti savo galimybių. Suprantu, kad tos galimybės čia yra mažesnės nei kitur, tačiau čia yra mūsų žemė, sulaistyta protėvių prakaitu ir krauju, mūsų šalis, kuria rūpintis, kurią kuriant atiduoti savas jėgas ir talentus ir yra svarbiausioji mūsų gyvenimo misija. Ir kuriame ją ne sau. O savo vaikams ir jų vaikams.

Suprantu, kai profesionalai, itin geri specialistai važiuoja stažuotis ar tobulintis, ar dalytis patirtimi į svečias šalis, tačiau tuos, kurie važiuoja ieškoti kitos Tėvynės, sotesnio gyvenimo ir bėga nuo savo asmeninių problemų, - kategoriškai atsisakau pateisinti. Nes nuoširdžiai manau, kad jie žiauriai skriaudžia savo vaikus, atimdami iš jų Tėvynės pojūtį, buvimo tautoje pojūtį. Emigrantų vaikai ten jaučiasi nevisaverčiai, o grįžę čia taip pat jausis nevisaverčiai. Žmonės su pakirstomis šaknimis. Koks komfortas ir gerovė verti tokios kainos?..

O dėl globalizacijos jaučiuosi kur kas mažiau pažeidžiamas. Jeigu tautą sieja stipri kultūra, jeigu kiekvienas asmeniškai turime pilietinį stuburą, niekas mums nieko negali padaryti. Juk santykį su globalizacija kiekvienas gali pasirinkti asmeniškai: nori - globalizuojiesi, nori - ne. Pažvelkime kad ir į žydų tautą. Ir istorines sąlygas, kuriomis šiai tautai reikėjo saugoti savastį. Jie sugebėjo išlikti, net neturėdami valstybės. Niekas priverstinai „neglobalizuos“ žmogaus, jei jis myli savo tėvus ir protėvius, jei gerbia savosios tautos istoriją ir puoselėja jos kultūrą.

Lygiai tas pats ir su ES. Man ji nebaisi. Kaip gyvenau Lietuvoje, taip ir gyvenu. Na, o jei kas apsisprendė, kad gyvena ES, - jų valia. Man daug baisesnis žmonių bestuburiškumas nei struktūriniai dariniai. Juk psichologai vadina patologija žmogaus nenorėjimą būti savimi. Kai paaugliukė verkia prie veidrodžio ir nori būti panaši į populiarią dainininkę, o ne į save - mes suprantame, kad bėda ne jos išvaizda, o psichika. Taip ir su lietuviais, kurie mėgina imituoti britus, vokiečius ar kitų tautų atstovus. Argi tai ne ta pati diagnozė?

Bet ir bestuburiškumas juk nėra masinė mūsų tautos liga. Nežinau, kaip viskas atrodo jums, tačiau, vadovaudamas jaunimo folkloro ansambliui, pastebiu labai gražių patriotinių daigų Lietuvoje - užaugo nauja karta (dabar jiems po dvidešimt), kuri žavi mane atgimusiu savo domesiu lietuvių tautosaka, papročiais, filosofija. Prisimenat, anksčiau jaunimui domėtis tautosaka, dainuoti lietuviškas sutartines buvo tarsi gėda? O dabar jie prie lietuvių tautos lobyno puola kaip ištroškusieji - prie vandens.

- Gediminai, nors tai ne itin susiję su mūsų pokalbio tema, noriu paklausti - teisybė, kad jūs pats mokate dainuoti be išimties visas lietuviškas sutartines. Kiek žinau, jų išlikę per 3000?

- Taip, manau, kad moku visas. Na, bent jau esu po kartą dainavęs visas - tikrai. Renku, domiuosi ir stengiuosi puoselėti senosios, prigimtinės lietuvių kultūros lobynus. Pagonybę, iš jos plūstančią kultūrą. Toks mano pasirinktas dvasinis ir patriotinis kelias. Suprantu, jis - labai sunkus, jis siaubingai istorijos krumpliaračių išgriautas. Tačiau neužmirštu partizano B.Krivicko žodžių: „Kažkas juk turi tai daryti“.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"