Garsus literatūros kritikas, rašytojas ir leidėjas Valentinas Sventickas kitados mano paklaustas, kaip reaguoti į gandus apie Justino Marcinkevičiaus apysaką „Pušis, kuri juokiasi“, trumpai atsakė: „Knygas reikia skaityti“.
Nemoku nusakyti, kaip man patiko šitas atsakymas. Patyriau maždaug tą patį, ką patiria futbolo aistruolis, pamatęs įvartį, kai įmušama vienu lietimu, kamuolį permetant per save ir pataikant į patį viršutinį vartų kamputį. Šiais trimis žodžiais ne tik buvo atsakyta į manąjį klausimą - taip buvo sugėdintas klausiantysis, taip buvo įvardyta šių ir panašaus pobūdžio gandų atsiradimo priežastis, taip pat paaiškintas gluminantis reiškinys - kaip tauta, šitaip mylėjusi poetą, galėjo atsukti jam nugarą vien dėl kelių televizijos eteryje nuskambėjusių frazių? Net nepatikrinus, kiek jos teisingos, nepaieškojus įrodymų...
Nes tauta knygų neskaito.
Būtų mano valia, paskelbčiau šią frazę išmintingiausia pastarojo dvidešimtmečio sentencija. Juk, pagalvojus, tai - teisingas atsakymas į didžiąją dalį klausimų apie nūdienos Lietuvos problemas. Jei tik ne į visus.
Pavyzdžiui, ką daryti, kad jaunimas ne taip gausiai emigruotų, ne taip atsainiai atsiskirtų nuo savo Tėvynės?
Atsakymas: tam jaunimui knygas reikia skaityti. Skaičiusieji Maironį, Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, J.Marcinkevičiaus „Donelaitį“, „Mažvydą“, „Mindaugą“, „Katedrą“, skaičiusieji Lietuvos partizanų dienoraščius, tremtinių, lagerių kankinių atsiminimus, prieš išvažiuodami tikrai daugiau kartų pagalvos. Nes turės apie ką pagalvoti.
Tik kaip jaunimui įsiūlyti šias knygas perskaityti? Ogi tėvams ir pedagogams reikia knygas skaityti. Ne tik apie jaunų kūnų bei jaunų protų, bet ir jaunų sielų bei širdžių auklėjimą. Kur mama, Tėvynė, doros kodeksas tilptų ir matematikos, ir gamtos pažinimo pamokose. O svarbiausia - namuose.
Kaip pasiekti, kad tėvai labiau rūpintųsi savo vaikais, kad mažiau pamestinukų atsidurtų gyvybės langeliuose? Knygas reikia skaityti. Tie, kurių vaikiškos ašaros kapsėjo ant Jono Biliūno „Kliudžiau“ puslapių, kurie skaitė Ramutės Skučaitės eilėraščius, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“, - nuoširdžiai manau - mažiau tikėtina, kad tai padarys.
Būtų mano valia - įsimylėjėliams uždrausčiau mylėtis, kol neperskaitė Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Antano Vienuolio „Paskenduolės“, kol neskanavo meilės lyrikos korių. Į kunigų seminariją nepriimčiau nė vieno stojančiojo, neskaičiusio Kazimiero Vasiliausko laiškų iš tremties, Niko Kazandzakio „Dievo neturtėlio“, Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“, būsimuosius medikus versčiau perskaityti Keno Kizio „Skrydį virš gegutės lizdo“, Akselio Miuntės „Knygą apie San Mikelę“, verslininkus nuolat egzaminuočiau iš poezijos, niukinčiau kiekvieną perskaityti „Ekleziastą“, nesusipažinusiųjų su Diogeno filosofija neįleisčiau į prekybos centrus, neperskaičiusiems „Brisiaus galo“ ir „Mumu“ neleisčiau laikyti naminių gyvūnų...
Tai, žinoma, tik nuobiros - išties privalomųjų knygų sąrašą kiekvienas gautų iš manęs asmeniškai - pagal amžių, polėkį, santykį su pasauliu...
Trumpiausias - juk jie visai neturi laiko skaityti - sąrašas tektų Seimo nariams. Tačiau jei ko reikalaučiau - tai labai griežtai. Manau, kiekvienas seimūnas privalėtų atmintinai mokėti (ir įsisąmoninti) Vinco Kudirkos rašytą mūsų himno tekstą, atmintinai mokėti J.Biliūno „Laimės žiburį“, būti perskaitęs (ir įsisąmoninęs) Naująjį Testamentą, atmintinai mokėti dešimtį Dievo įsakymų, nepraleidžiant nė taip nemalonaus septintojo ir pamažu pratintis skaityti dokumentus. Ypač atsiųstus iš svetur. Ypač prieš pasirašant.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
