Per krizę nukentėjo vargšai komerciniai bankai

Europos Parlamentas pagaliau susirūpino nustatyti bankams atsakingo skolinimo taisykles. Lietuvoje veikiančių bankų atstovai tikina, jog skolinta atsakingai, nors žmonės dabar ir vejami į gatvę, o ekonomistai pripažįsta, kad tokie EP žingsniai - desperatiški ir pavėluoti bent trejus metus.

Šaukštai po pietų?

Ekonominei krizei baigiant sužlugdyti kai kurias Europos valstybes, Europos Parlamentas staiga atsibudo ir ėmė svarstyti direktyvą, kuria būtų numatoma, jog komerciniai bankai, užuot iš paskutiniųjų piršę paskolas, privalės išsamiai informuoti apie paskolų riziką bei nustoti kitaip apgaudinėti klientus.

Vidaus rinkos ir paslaugų eurokomisaras Džonatanas Faulas tvirtino, jog Europoje atlikus tyrimą paaiškėjo, kad net 59 proc. europiečių imdami būsto paskolą nesuprato visų jos sąlygų, kuriam laikui įsipareigoja, kaip gali kisti palūkanos ir t. t.

„Kaltė tenka ir bankams, kurie tokius paskolų ėmėjus stengiasi tiesiog išnaudoti, nematydami platesnio savo veiksmų poveikio“, - pabrėžė Dž.Faulas.

Direktyva EP nariams balsuoti turėtų būti pateikta gegužę. Visgi eurokomisaras neužsiminė, ar neturėtų prisiimti atsakomybės ir kai kurių šalių, pavyzdžiui, Lietuvos, centrinių bankų vadovai, kurie nutylėjo bankų išpūsto burbulo grėsmę ekonomikai.

Bankai - nuskriausti

Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas tikino, kad jau nuo šių metų pradžios veikia tą patį, ką ir svarstoma direktyva numatančios Lietuvos banko nuostatos, kai bankai įpareigojami skolinti ne daugiau kaip 85 proc. būsto vertės, o paskolos mėnesinė įmoka negali viršyti 40 proc. žmogaus mėnesio pajamų.

S.Kropas pripažino, jog iki šiol to buvo galima nepaisyti, o trūkstamus pinigus būstui pirkti net įbrukti vartojimo paskolos forma. Paklaustas, kodėl bankų sukelto burbulo problemas turi prisiimti tik paskolų gavėjai, kuriems liepiama susikrauti daiktus ir nešdintis iš būsto, S.Kropas tikino, kad kenčia ir bankai.

„Kad taip nutiks, nežinojo ir politikai, ir reguliuotojai, ir akademikai. Todėl negalima sakyti, kad kaltos tik kredito įstaigos. Jos irgi pakankamai kenčia - nuostoliai didžiuliai. Bet iki dvejų metų kai kuriems asmenims paskolos grąžinimas buvo atidėtas, liepta mokėti tik palūkanas“, - geraširdiškumo apraiškas atskleidė S.Kropas.

Jis vis dėlto pripažino, kad jau yra atvejų, „kai žmonės iš būstų savininkų tapo nuomininkais, buvo priversti būstą atiduoti“.

Lietuvos banko valdybos narys Vaidievutis Ipolitas Geralavičius taip pat tikino, kad bankai jau dabar turi apie daug ką informuoti savo klientus. Tačiau savo atstovaujamos institucijos neveiklumą, t. y. neinformavimą apie paskolų burbulo problemas, jis komentuoti atsisakė.

„Nenoriu to komentuoti - mano asmeninė nuomonė gali būti vienokia, banko - kitokia“, - nuomonę pareiškė jis.

Direktyvos neišgelbės

Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas Kęstutis Kupšys apgailestavo, kad EP griežtinti taisykles susigriebė jau po įvykių, nors esą geriau vėliau negu niekada.

„Aišku, direktyvoje galima pastebėti ir logikos trūkumą, kad bankas turės vykdyti savo produkto antireklamą, tas šiaip sunkiai įsivaizduojama. Dabar Lietuvoje daugybė bankų produktų pardavinėjami normaliai neinformuojant klientų, sukuriant tokius lūkesčius, kurių bankai negali išpildyti, pelnomasi iš daugumos vartotojų neteikiant išsamios informacijos. Puikus pavyzdys - „DNB Nord“ už skolintas lėšas platintas obligacijas. Tad jei bus nustatytos taisyklės, galbūt pavyks išvengti daugybės teismų, visuomenė išvengs išlaidų“, - sakė jis.

Pasak K.Kupšio, vien tokia direktyva nieko neišgelbės. Pavyzdžiui, turėtų būti nustatyta, jog sudarant bet kokią didesnę sutartį su banku būtų privaloma kartu atsivesti ir teisininką, kad bankas neapsuktų kliento aplink pirštą. Be to, anot jo, bankų priežiūros institucijos iki šiol taip pat pasižymėjo neveiklumu, tačiau atsakomybės už tai nesulaukė.

Povilas GYLYS, Ekonomistas:

Tokios priemonės neabejotinai pavėluotos. Pasaulyje seniai vyksta ginčas tarp tų, kurie sako, kad bankams reikia leisti veikti ką nori (t. y. veikti laisvosios rinkos principu, kuri daugiausia pasireiškia kaip oligopolija), ir tarp tų, kurie supranta, jog tokia milžiniška jėga negali būti nekontroliuojama nepaisant valstybių interesų. Bet jei finansinės institucijos būtų geriau prižiūrėtos, nebūtų tokių pasekmių, kurias dabar turime.

Kita problema - tradicinių funkcijų Lietuvos centrinis bankas neatlieka, tai jam lieka bent vienintelė funkcija - komercinių bankų priežiūra. Bet ir ji nėra tinkamai atliekama. Buvo tikimasi, kad kažkokia nematoma ranka viską išspręs. Be to, bankai ir neprofesionaliems investuotojams bruko investicinius produktus, kurie sunkiai suprantami ir profesionalams.

O gera ar kokia kita direktyva - tik pusė darbo. Jei antra pusė, t. y. priežiūra, nebus įgyvendinta, kas iš to. Nes yra daugybė pavyzdžių, kai yra geros teisinės priemonės, visiškai nenaudojamos realiame gyvenime.