Naujai išrinktas Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas pradėjo savo kadenciją žinia, kuri privertė visus kolegas nemaloniai sukrusti. Pasak naujojo pirmininko, pirmą kartą nuo įkūrimo visai tikėtina, jog Europos Sąjunga sužlugs. Deja, tačiau M.Šulcas yra visiškai teisus.
Nauji metai bei pirmininko M.Šulco išrinkimas suteikia taip reikalingą galimybę Europos vadovams bei Europos Parlamento nariams nubusti iš politinės komos ir spręsti tuos klausimus, kurie yra tikrai svarbūs.
Ant kortos pastatyta mūsų žemyno ateitis.
Europos reputacija - jos prekės ženklas - braška ir greitai jos bus neįmanoma atitaisyti. Tai juntama ne tik Europoje, bet ir JAV bei Azijoje.
Euro zonos skolos krizė ir dvigubi mūsų vadovų taikomi standartai pavertė Europą bjauriu žodžiu Amerikos politikoje. Europos viduje Rytų Europos šalims, kaip antai Lietuvai, ES nebėra pavyzdys. Lietuviai žvelgdavo į ES su susižavėjimu ir pagarba. Tačiau viskas keičiasi. ES moralinei galiai žmogaus teisių ir skaidrumo klausimais buvo suduotas rimtas smūgis.
Vis dėlto 2012 m. perspektyvos yra niūrios.
Anot Edo Lukaso, „The Economist” žurnalo redaktoriaus, ši tendencija 2012 metais stiprės, kadangi Baltijos ir Juodosios jūrų politikai nemato prasmės klausytis institucijų, kurios daugiau pamokslauja nei daro.
Tai ko reikia? Kaip išvengti, kad 2012 metai netaptų katastrofa tiek ES, tiek jos valstybėms narėms?
Pirma, turime susitvarkyti savo kieme ir atgauti visuomenės pasitikėjimą. Tai pavojingas laikas visuomenėms visoje Europoje. Augimas stringa, nedarbas auga. Tačiau krizė, kurią mes patiriame, nėra vien ekonominė. Kalbama ne vien apie skolą, bet ir apie patikimumą bei pasitikėjimą. Pirmininkas M.Šulcas savo inauguracinėje kalboje sakė: „Mūsų dabartinė krizė yra pasitikėjimo politika ir jos institucijomis krizė, kuri taip pat pakirto tikėjimą Europos integracijos procesu.”
Taigi, jei patikimumas yra problema, tada patikimumo atstatymas turi būti sprendimo dalis. Atėjo laikas Lietuvos bei Europos vadovams grąžinti pasitikėjimo skolą mūsų piliečiams.
Antra, turime sustiprinti mūsų demokratijos pamatus. Tai ypač taikytina ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Neseniai „Economist Intellegence Unit” publikuotame „Democracy Index” Lietuva apibūdinta kaip „demokratija su trūkumais”. Pranešime teigiama, kad tokios šalys kaip Lietuva demonstruoja „skirtumą tarp oficialios ir tikros demokratijos”.
Vadinasi, nors popieriuje Lietuva turi vienodas politines laisves bei pilietines laisves kaip kitos ES narės, jai vis tiek labai trūksta politinės kultūros ir ji demonstruoja silpną demokratinę plėtrą.
Tą patį būtų galima pasakyti apie skaidrumo stoką bei vyraujančią korupciją šalyje. Visai neseniai „Transparency International” aprašė, kaip vokais apsiginklavę lietuviai ėjo į gatves, protestuodami prieš korumpuotus kyšininkus.
Laikas senka. Tik tikra demokratinė Sąjunga gali mums padėti išsikapstyti iš šios krizės.
Trečia, ES ir jos valstybės narės turi padaryti galą dvigubų standartų erai.
Sausio mėnesį „Human Rights Watch” publikuota 676 puslapių „World Report 2012” ataskaita priminė keletą nemalonių tiesų. Nepaisant pagyrų „Arabų pavasario” demokratijos šalininkams, kurie Kairo ir Tuniso gatvėse reikalauja laisvės ir teisingumo, 2011 metais ES ir narių vyriausybės pademonstravo nenorą kovoti su žmogaus teisių pažeidimais savo kiemuose.
Bendžaminas Vordas, „Human Rights Watch” direktoriaus pavaduotojas Europos ir Centrinės Azijos regionams, taikliai reziumuoja: „Liūdna tiesa ta, kad ES vyriausybės per dažnai nustumia į šoną teises namuose, kai jos jiems pasirodo neparankios, ir atmeta kritiką dėl piktnaudžiavimo.”
Dar daugiau nerimo kelia tai, kad dauguma ataskaitoje paminėtų problematiškų sričių - pagarbos teisėms mažėjimas, silpnas teisingumo vykdymas, kai įvyksta pažeidimai, bei minties, kad teisės taikomos kiekvienam vienodai, išsižadėjimas nėra kažkas naujo. Keletą pastarųjų metų situacija vis labiau blogėjo.
„Human Rights Watch” daro išvadą, kad teisių padėtis ES viduje ir toliau blogės, nebent ES suras daugiau drąsos.
Mes negalime leisti, kad ateinanti europiečių karta suvoktų žmogaus teises kaip neprivalomą priedą, o ne kaip vertybę.
