Vaikus prie kaimo pririšo tėvų darbštumas

- Kaip atsitiko, kad Lietuvoje arklių nebereikia? Dar taip neseniai Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo atsidūrusi ties sunaikinimo riba, nes arklienos mėgėjai prancūzai ir italai buvo bebaigią supirkti visus stambius šalies žirgus?

- Tikrai buvo susigriebta ir Lietuvos stambiųjų arklių veislę pavyko išlaikyti. Didžiuojuosi galėjęs prie to prisidėti. Dabar vėl yra atoslūgis. Anksčiau Lietuvos sunkiuosius, kitaip darbinius arklius, daugiausia pirkdavo smulkūs ūkininkai, turintys kelias karvutes. Su geru arkliuku nuvažiuodavo pas gyvulius, parsiveždavo pienelį, nudirbdavo darbus. Už veislinio gyvulio laikymą dar išmoką gaudavo. Ūkiams stambėjant, darbinių arklių paklausa pradėjo mažėti. Ne paslaptis, kad didžioji dalis tų arklių būdavo parduodami mėsai, nes iš dešimt eržilų veislei tinkamas maždaug vienas. Ir tų, kuriuos augindavome mėsai, nebeliko kur padėti. Sąstingis pasijuto nuo užpraėjusių metų pradžios. Parduodavome arklius daugiausia į Italiją. Dabar sunku ten išvežti, nes Lenkija panaikino 2 punktus, kur gyvuliai būdavo išlaipinami pamaitinti ir pailsėti prieš ilgą kelią. Lenkai ir patys nemažai arklių užaugina, jiems patiems reikia kam nors parduoti, tad nėra suinteresuoti, kad per jų šalį arklius svetimi gabentų. O mums nieko kita nelieka, kaip mažinti kumelių, nes perspektyvų arkliams nematyti. Tik neaišku, kaip jų sumažinti, bent jau man. Arklių dabar turiu daugiau kaip 80. Visiškai neturėti arklių negalėčiau. Bus naudos ar ne, vis tiek arklius auginsiu.

- Žvelgiant į dideles jūsų ūkio fermas, regis, kad ne tik arklius auginate?

- Dar auginame daugiau nei 300 galvijų. Daugiausia limuzinų, galovėjų, mišrių veislių galvijų. Mažinant arklių skaičių, teks galvijų auginti dar daugiau. Tiesą sakant, pragyvename nei iš vienų, nei iš kitų. Mūsų ūkio ramstis yra augalininkystė. Galvijai, bent šiuo metu, didelio pelno ūkiui neduoda. Suprantu, kad gyvulininkystei visas jėgas reikia skirti ten, kur prastos žemės, mažas derlingumas. Suvalkijoje žemės geros, didesnį pelną ūkininkai gauna iš grūdų, negu iš gyvulių.

- Ar daug Suvalkijoje mėsinių galvijų augintojų?

- Tikrai nedaug. Suvalkijoje mėsinius galvijus mažai kas augina. Žemės pas mus geros, naudingiau verstis augalininkyste. Ir fermų mažai likę, jeigu kas stato, stato pieno ūkį. Galvijininkystė gana nepigus verslas, o užsiimti augalininkyste paprasčiau. Pavasarį javus pasėjai - rudenį tau ir pelnas. Iš veršiuko pelno sulauki tik po trejų metų. Kita vertus, mišrus ūkis gerai tuo, kad darbo darbininkai turi visus metus. Pavasarį gyvulius išleidžiame į laukus, o darbininkai išeina prie lauko darbų. Man į kraują įaugę - jeigu tvartas stovi tuščias, jau neramu. Apskritai matau didelę gyvulininkystės perspektyvą. Jeigu tik viskas, kas buvo iki Rusijos embargo, grįš į vėžes, jautieną bus kur padėti. O jeigu dar pakiltų Lietuvos ekonomika, gal ir lietuviui jautiena nebeatrodytų tokia brangi. Lietuviai dabar tikros jautienos nemato. Parduotuvėse mums siūloma ne jautiena, o karviena. Kai kas sako, koks skirtumas, ta pati mėsa. Skirtumas yra. Kodėl norėdami kokybiškos kiaulienos žmonės perka ne paršavedę, o bekoną?

- Rusijai paskelbus ES ir JAV maisto produktų embargą, Seimas įteisino ritualinį skerdimą, kuris, kaip tikėtasi, atvers musulmonų tikėjimo šalių rinkas. Ar jau pardavėte gyvulių musulmonams?

- Nepardavėme nė vieno. Apskritai į musulmoniškas šalis parduodama labai mažai. Manau, kad ritualinio skerdimo įteisinimas daugiau politika nei pagalba ūkininkams. Stringa pardavimas ir į Europos Sąjungą. Per pusę metų mažai ką pavyko parduoti, tvartai pilni. Mūsų gyvuliai ir anksčiau daugiausia būdavo išvežami į Europos Sąjungą - Italiją, Ispaniją, - ne į Rusiją. Jie turbūt dalį išveždavo į Rusiją. Rusija iš jų nebeperka, tad ir mums atsirūgo. Lietuvoje parduodavome mažai, kaip sakoma, tai, kas nebetilpdavo į furgoną. Dauguma gyvulių augintojų gyvulius parduoda Europos šalių supirkėjams. Parduoti mažesnį gyvulį ūkininkams neprošal. Jei už 300 kilogramų veršiuką gali uždirbti tiek, kiek gautum parduodamas Lietuvos mėsininkams 600-700 kilogramų bulių, ar ne geriau parduoti jį, kol mažas? Mūsų ūkis turi senus ryšius su italais. Daugiausia su jais ir bendraujame.

- Ar nebijote, kad „prie euro“ gyvulius auginantiems ūkininkams bus sunkiau? Kokius gyvulius labiausiai apsimoka auginti?

- Nesvarbu, ar euras, ar litas, ar doleris, svarbu, kad eitųsi juos uždirbti. Jeigu žmogus nori dirbti, tikrai gali uždirbti ir pragyventi. Jeigu mėsos supirkimo kaina būtų didesnė bent 15-20 proc., būtų visai neblogai. Ir iš gyvulininkystės galima pragyventi, jei turi daugiau kaip 60 karvių žindenių. Mūsų ūkyje žindenių yra daugiau nei du kartus. Nesiskundžiame. Kad tik būtų kam parduoti, auginti apsimoka visus gyvulius. Anksčiau savo ūkyje augindavome ir kiaulių. Nesakau, kad neapsimokėjo, - labai greita apyvarta. Greitai užauga, greitai pinigai sugrįžta. Sakydavau, kad kiaulės man lyg bankas, visada esu užtikrintas, kad turėsiu pinigų darbininkų algoms sumokėti. Vėliau kiaulės ėmė neatsipirkti. Lenkija Lietuvos ūkininkus nukonkuravo. Tie, kurie pirkdavo kiaulių prekiauti turguje, pigiau jų parsiveždavo iš Lenkijos. Norint, kad kiaulių auginimas atsipirktų, kaime reikia turėti nuosavą kiaulienos perdirbimo įmonę.

- Jūsų vaikai Kristina ir Vitas sugrįžo ir dirba ūkyje. Kaip pavyko juos prisivilioti?

- Mano vaikai ne sugrįžo, o nebuvo niekur išėję. Baigę žemės ūkio universitetus, jie įkūrė savo ūkius. Taip ir gyvename visi, vieni kitiems padėdami. Kristina dar ir veterinarijos gydytoja. Mano vaikai pripratę prie žemės nuo mažens. Matydami, kad tėvui sekasi, ir jie pasekė tomis pačiomis pėdomis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“