respublika.lt

Kalba nėra pageidavimų koncertas, arba Ką gramatika sako apie Šarkas?

(404)
Publikuota: 2023 vasario 08 10:10:00, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Pasak Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos Ritos Miliūnaitės, akivaizdu, jog dalis visuomenės vis labiau linksta kratytis lietuviškumo. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Nuo lyčiai neutralios partnerystės iki lyčiai neutralios pavardės. Taip galima būtų trumpai apibūdinti dar vieną Laisvės partijos atstovų pateiktą siūlymą leisti rašyti ištekėjusių moterų nepriesagines pavardes su galūne -a. Tai nebūdinga lietuvių kalbai, todėl, pasak Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos Ritos MILIŪNAITĖS, toks dirbtinis kalbos konstravimas reiškia, kad daugumai kalbos vartotojų norima primesti jiems svetimą dalyką.

 

 

- Ką manote apie „Laisvės" partijos atstovės siūlymą įteisinti nepriesaginę moterų pavardžių rašybą su galūne -a?

- Tai dar vienas politikų mėginimas kelti sumaištį lietuvių kalbos vartosenoje ir pačioje sistemoje. Globalizacijos ir interneto plėtros laikais pasaulio kalbos kaip niekada patiria įvairių pokyčių, nes atspindi itin permainingą mūsų gyvenimą. Tačiau kalba pirmiausia yra sistema, todėl į ją natūraliai įsilieja tik tos permainos, kurios nesikerta su tos kalbos dėsniais.

Dirbtinis kalbos konstravimas pagal individualius įgeidžius reiškia, kad daugumai kalbos vartotojų norima primesti jiems svetimą dalyką. O tai jau yra socialinė kalbos inžinerija.

Lietuvių kalboje ne tik moterų pavardės, bet ir apskritai moteriškosios giminės daiktavardžiai iš vyriškosios giminės daiktavardžių daromi su galūne, o ne su -a. Plg.: vilkas - vilkė; prezidentas - prezidentė, zuikis - zuikė, lokys - lokė. Yra tik garsioji žmoga, kuri iškrinta iš visos lietuvių kalbos žodžių darybos sistemos. Taigi ir moteriškų pavardžių daryba su galūne -a (pvz., Stukas - Stuka, Jankauskas - Jankauska) iš vyriškų pavardžių prieštarauja lietuvių kalbos žodžių darybos dėsniams. Tai, kad lietuvių kalboje yra daug moteriškosios giminės daiktavardžių su galūne -a (mama, meška ar vasara), dar nieko neįrodo. Čia ne žodžių daryba ir juolab ne rašyba, o morfologija (gramatinis žodžių įforminimas).

- Ko siekiama peršant lietuvių kalbai moterų pavardes su galūne -a?

- Iš esmės - dviejų skirtingų ir toli einančių tikslų.

Pirma, norima turėti vienodą pavardę su vyru (pavyzdžiui, Šarka, Alekna). Taigi čia jau ne pavardės daryba, o tik vyriškosios pavardės perėmimas. Kol kas oficialiai kalbama tik apie moteriškas pavardes su galūne -a. Bet nereikia naiviai manyti, kad tai pasiekus, tuo viskas ir pasibaigtų. Būtų pareikšta, kad toks dalinis sprendimas pažeidžia moterų, kurių vyrų pavardės turi kitokias galūnes (-is, -ys, -(i)us), teises.

Jau ir dabar girdėti reikalavimų leisti moterims apskritai pasirinkti nepakeistą vyro pavardę (Starkus, Žvirblis, Kazlauskas ar pan.). Taip kadaise jau yra nutikę su kai kuriomis išeivių moterų pavardėmis, ir žinome, kaip jos atrodo vartosenoje - tokios pavardės nelinksniuojamos (plg. Rūta Starkus, Rūtos Starkus ir t.t.). Lietuvių kalba yra galūninė, daiktavardžiai linksniuojami ir sakinyje derinami su kitais žodžiais. Dvinarė giminės kategorija reikalauja, kad būtų aišku, kaip sakinyje reikšti žodžių gramatinius ryšius (jis parvažiavęs, ji nubudusi). Dauginti išimčių (tokios yra begalūnės užsienietiškos moteriškos pavardės) netikslinga.

Antras siekis - turėti lyties atžvilgiu neutralią pavardę, t.y. tokią, iš kurios nebūtų galima nustatyti asmens lyties (taigi ir pavardės gramatinės giminės). Tai įteisinus, neabejotinai būtų ieškoma būdų, kaip pakeisti lietuvių kalbos vardų ir įvardžių sistemą, kad joje taip pat atsirastų lyčiai neutralių formų. Kitaip tariant, kad iš vardo nebūtų galima pasakyti, ar jis vyriškas, ar moteriškas. Tokiu būdu įvardžių sistema jau pakeista, pavyzdžiui, švedų kalboje. Įvardis hen joje vartojamas kaip lyčiai neutralus greta tradicinių vyriškosios ir moteriškosios giminės įvardžių hon ir han (ji ir jis).

Vadinasi, ir mes dėl kelių išimtinių atvejų kursim naujas taisykles? Politikų siūlymas „sudaryti galimybę rašyti moterų pavardes su galūne -a" rodo, kad toks žingsnis primityviai suvokiamas kaip nedidelis (vienos raidės!) rašybos pakeitimas, kuris visus, tiksliau, visas, padarys laimingas. Bet jau minėjau, kad įsivaizduojamos moteriškos pavardės su galūne -a nėra rašybos dalykas. Tai kišimasis į lietuvių kalbos žodžių darybos sistemą.

Šioje istorijoje slypi dar viena prieštara. Feministės į kalbą žiūri kaip į moterų ir vyrų lygybės raišką. Todėl su žiburiu tikrinama, ar kiekviena vyriškosios giminės forma nėra grėsmė tai lygybei.

Taigi dabar atrodo, kad lietuvių kalboje pavardžių sistemą pagal savo pageidavimus tampo į visas puses, kas tik netingi. Klaidingai manoma, kad žmogaus vardas ir pavardė - tik jo asmeninis reikalas. Privačioje kalboje galima eksperimentuoti į sveikatą (tam egzistuoja ir visokie slapyvardžiai, sceniniai vardai), bet primesti oficialiajai vartosenai tuos eksperimentus pavyksta tik tokioje visuomenėje, kuri savo kalbai darosi tiesiog abejinga.

- Prieš dešimtmetį išleidote knygą „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?", kurioje apibendrinote interneto portaluose pasirodžiusius komentarus apie pasirinkimą atsisakyti tradicinės lietuviškos pavardės formos su priesagomis - ienė, - aitė, - utė, -ytė ir rinktis šeiminę padėtį „slepiančią" nepriesaginę formą su galūne -ė. Kokias išvadas darėte tada ir kokie komentarai būtų šiandien?

- Šiandien yra pasitvirtinęs jau tada ryškėjęs polinkis, kad nepriesaginės moterų pavardės su - tik mados užgaida. Nors 2003 m. įteisinant šias pavardes buvo prisidengta neva moterims gresiančia diskriminacija dėl iš pavardės matomos šeiminės padėties, bet daug moterų tos šeiminės padėties nė neketina slėpti. Iš vyriškos pavardės pasidariusios nepriesaginę pavardę su, tik nedaugelis ja pridengia savo psichologines problemas. Matome daug moterų su dvigubomis pavardėmis, iš kurių viena (mergautinė arba santuokinė) yra nepriesaginė, o kita - priesaginė, taigi šeiminė padėtis - kaip ant delno.

Pagrindinis nepriesaginę pavardę turinčių moterų argumentas - „man taip gražiau, skamba šiuolaikiškiau". Žinoma, dėl skonio nesiginčijama (nors kalba yra kur kas daugiau nei skonio reikalas). Nekalbu apie tokias nepriesagines pavardes, kurios panašios į senuosius dvikamienius vardus ir skamba gana natūraliai (Butvilė, Daugirdė ar pan.). Bet tikrai esu ne viena, kuri kraipo galvą dėl kai kurių dirbtinai sudarytų nepriesaginių pavardžių. Vis pagalvoju: negi moterys taip jau visai nebeteko kalbos estetikos pojūčio ir negirdi, kad jų pasirinkta nepriesaginė pavardė dažnai skamba tiesiog komiškai, net žargoniškai? Pačios kalbos inžinierės dabar stebisi tokiomis nenatūraliai atrodančiomis pavardėmis kaip Šarkė ar Pelėdė.

- Ką atsakytumėte teigiantiems, jog lietuvių kalba tapo ideologijų tarnaite, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2003 metais įteisinusi nepriesagines moterų pavardes su galūne -ė, pataikavo feminisčių įgeidžiams?

- Sakyčiau, jie beveik teisūs. Lietuvių kalba ideologijų tarnaite dar netapo, bet ją vis dažniau mėginama tokia padaryti. Kad kalba atliktų savo funkcijas, ji turi išlaikyti vadinamąjį lankstųjį stabilumą. Jos normos negali būti bet kam ir bet kada sugalvojus kaitaliojamos. Jeigu atsiranda poreikis įteisinti pokyčius, pirmiausia turi būti pasverti visi argumentai, naujovė turi būti įvertinta pagal visus normų kodifikacijos principus ir kriterijus. O svarbiausia, turi būti aiškiai apgalvota, kaip naujovė realiai funkcionuos vartosenoje, išsiaiškinta, kaip ją priims visuomenė. 2003 m. to nebuvo padaryta. Tiesiog įgyvendinta tai, ką Kalbos komisijai rekomendavo tuometinė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, reaguodama į gautą skundą, kad priesaginės moterų pavardės pažeidžiančios lygias moterų ir vyrų teises.

Jeigu politikai nesiliaus kištis į lietuvių kalbos gramatiką, ilgainiui turėsime ne kalbos sistemą, o įvairių pageidavimų rinkinį: skirtingų ypatybių, kurios nedera, pjaunasi tarpusavyje, mišinį. Jau dabar žiniasklaidoje ne visada laikomasi Kalbos komisijos nutarimo rišliame tekste gramatinti nelietuviškus asmenvardžius, t.y. pridėti lietuviškas galūnes, kad būtų galima suvokti gramatinius sakinio žodžių ryšius. Jei dar imsime Lietuvoje registruojamus nelietuviškus įmonių pavadinimus, matysime, kad svetimų lietuvių kalbos gramatinei sistemai elementų daugėja. Tai kenkia kalbos savitumui, normų stabilumui, o svarbiausia - menkina žmonių pasitikėjimą gimtąja kalba.

Matyti, kad dalis visuomenės apskritai vis labiau linksta kratytis lietuviškumo, nejaučia ryšio su praeities kartomis, taigi tarsi vieną po kitos trauko mus su protėviais siejančias gijas. Išlaikyti tradicijas ir lietuvių kalbos savitumą darosi nebesvarbu.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
252
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (404)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar savivaldybės turėtų nustatyti mokestį gyventojams, skirtą priedangų įrengimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur šiemet atostogausite?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+6 +12 C

+7 +11 C

+7 +12 C

+7 +14 C

+7 +11 C

+8 +12 C

0-7 m/s

0-7 m/s

0-11 m/s

     
X