2 nuotr.Nors patys didieji šalčiai stos artimiausiomis naktimis, speigas jau šios savaitės pradžioje ištuštino gatves. Miestiečiams kęsti šaltį sunku. O štai Varėnos rajono (beje, garsėjančio šalčio rekordais) Maskaukos kaimo senbuviams Elenai ir Petrui Jatkauskams žiemos speigai gyvenimo nesustingdo.
“Ojojoj, kaip šiąnakt spaudė - nenorėk nieko, - po rekordinio speigo vakar rytą ilgai tokėjosi P.Jatkauskas. - Termometro neturime, kai langus dėjome - sugurinome, bet kokie 28 tikrai buvo. Paryčiais teko virst iš lovos ir pečiuką kurt - kad dantys kol prašvis neišbarškėtų. Miške gyvename - malkomis apsirūpinę.”
Nors Petras ir Elena įpratę prie šalčių, šiųmetis speigas kitoks. “Anais laikais lapkričio pabaigoje pradėdavo šalti, pamažu stipryn - taip ir apsiprasdavome, - prisimena jis. - Dabar kai dėjo per porą dienų! Kai jau reikia šilti pradėti - šaltis griebė! 70 metų sulaukiau, bet tokio čiūdo neatsimenu Dzūkijoj.”
Tokį metą tenka ne tik krosnį daugiau pakūrenti, bet ir valgyti stipriau. Riebus maistas, sako, nuo šalčio irgi patikimai sergi. “Bet kuo nors ypatingu vienas kito nelepiname - pensininkai jau, neturim iš ko, - šypteli šeimos galva. - Lašinių atsipjaunam, duona su svogūnu ar česnaku užkandame - ir šilčiau, ir sotu ilgiau. Ir ligos nepuola.”
Kai kurie kaimiečiai, girdi, sušalę bando šildytis “velnio lašais”. Petras anksčiau į šitokius “vaistus” irgi nespjovė, bet dabar - nė į burną. Mat pasivaišinęs nors tuosyk ir sušilsi, bet nė nepajusi, kaip Dievulis pasišauks.
Daug patikimiau nei degtinėlė organizmą, Petro žodžiais, grūdina netingėjimas. Štai jo Elena - ar žiema, ar vasara - vis bėga, pluša. “Aš jau seniai su ja nespėju - sąnariai netvirti, - prisipažįsta jis. - Bet vis tiek šliaužioju, darbo nebijau. Gyvulius kol apeinu - prakaitas išpila! Ir nauda, ir sportas viename!”
“Tvarte pečiaus nereikia - durys svarbu sandarios, pastogė apšiltinta. Šiaudų priklojam, galvijai juose susikuičia, dar šilumos prisikvėpuoja, mėšlas garuodamas irgi šildo - jokio pavojaus, - porina Petras. - Šunims, kuriuos lauke parištus turim net du, piktus ir stambius, beveik kaip vilkinius, - prasčiau. Bet irgi jau pripratę. Ilgakailiai, riebūs - argi tokie sušals? Teisybė, žiemą juodu dusyk šeriam. Ir riebiau. Paėdę sulenda į būdas, snūsteli - ir vėl kieme ratus suka, kaipmat apšyla.”
Tiesą sakant, Petrui net smagu, kad šalčiai spaudžia be gailesčio. “Visi parazitai iššals, - garantuoja jis. - Nes kai šilta žiema, vasarą arklį lauk išvedus mašalai taip apipuola - bėrio nesimato!”
O Elenai toks speigas žiemą - juokas. Didžiąją dienos dalį ji, nepaisydama labai žemos temperatūros, praleidžia lauke. “Aš nebijau šalčio, - tikina užsigrūdinusi dzūkė. - Nors veltinius ir aš, ir Petras dar nuo anų laikų įsitaisę, su jais man per karšta. Šiltus batus apsiaunu, dirbtinius kailinius užsimetu - ir pirmyn. Kai vaikai buvome, sunkiau šaltį tvėrėm. Ir tai 7 kilometrus į mokyklą ir atgal plumpinom. Susirenka, būdavo, visi kaimo vaikai ir pirmyn per sniegą. Pirmas mina taką, kol pavargsta, tada į priekį eina kitas. Grįžt iš mokyklos - takas užpustytas, iš naujo reik mint. Ir nieko, išgyvenome.”
Tėvelis, pasak Elenos, minėjęs, kad net iki 35 laipsnių žiemą paspausdavę. Bet nesigirdėję, kad nors vienas žmogus nuo šalčio būtų numiręs: “Tai ne šiais laikais - nė 30 netraukia, o jau apie aukas praneša. Į gerklę reik mažiau pilt!”
Taigi ko jau ko, bet varėniškių Jatkauskų šalčiu nepagąsdinsi. Tegu, girdi, tik baisesni gamtos kataklizmai mus aplenkia. “O žiema ir turi pasirodyt visu grožiu, stipriais speigais ir dideliais sniegais - kaip žiema”, - tvirtina Elena.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
