Kiek tarp jaunimo likę tokių, kurie ir neprašyti padės senolei pereiti gatvę, panešės jos pirkinius ir palydės iki namų? Pasirodo, kilnių džentelmenų Lietuvoje dar yra. Antro kurso studentas Vilius Prudnikovas ilgai nedvejoja, ar padėti bėdos ištiktam, ir tikisi gerais darbais pakeisti Lietuvą.
„Dėkoju jaunuoliui Viliui Prudnikovui, VU Filosofijos fakulteto II kurso studentui, padėjusiam senai močiutei nepasiklysti mieste“, - nenustebote praėjusią savaitę „Respublikoje“ perskaitę tokią vilnietės Liucinos C. padėką?
„Respublikos“ žurnalistai surado ir skelbimą užsakiusią senolę, ir jos minimą studentą V.Prudnikovą. Poniai Liucinai šis jaunuolis - tikras herojus, kokių šiandien jau mažai pasitaiko.
O viskas vyko bemaž prieš kelias savaites, kai po paskaitų studentas stotelėje įprastai laukė autobuso. Ten pamatė senolę Liuciną, kuri pasiramstydama lazdele tempė sunkius pirkinių maišus. Mandagiai pasisiūlė padėti įkeliant daiktus į autobusą.
Taip sutapo, kad tiek močiutė, tiek studentas Vilius po kelionės autobusu turėjo išlipti toje pačioje stotelėje. Išlipusi iš autobuso senolė suprato, kad paliko savo pirkinius ant keleivio sėdynės ir ėmė bėdoti. Jaunuolis tuoj pat šoko atgal į autobusą paimti ponios daiktų. Tačiau nespėjo - durys užsidarė prieš pat nosį. Transporto priemonė nuvažiavo ir su Liucinos pirkiniais, ir su pagelbėti panorusiu jaunuoliu.
Vilius išlipo kitoje stotelėje, skubėjo atgal tikėdamasis, kad senolė dar lauks jo stotelėje. Laukė, tačiau kartu ir nesitikėjo, kad jaunuolis grįš, - manė, kad daiktus jis tiesiog paliks stotelėje.
Nepažįstamo vaikino poelgiu buvo apstulbinti ir stotelėje laukę žmonės. „Galvojo, kad aš anūkas, o ne svetimas žmogus su paliktais daiktais atskubėjo“, - prisimena Vilius.
Tačiau čia istorija dar nesibaigia. Studentas ne tik grąžino senolei daiktus, bet dar ir pasisiūlė ją palydėti namo.
Tokiu poelgiu sužavėta moteris kreipėsi į „Respubliką“ prašydama išspausdinti padėką kilniam jaunuoliui. V.Prudnikovas prisipažino, kad ir nepažįstama močiutė jį be galo nustebino, mat niekada nelaukia jokio atsako už pagalbą kitam.
„Manau, kad bet kuris žmogus taip būtų pasielgęs. Tiesiog aš pasitaikiau laiku ir vietoje. Nemėgstu prisiimti laurų, darau, kas man atrodo teisinga, - kuklinosi jis ir pridūrė, kad Lietuvoje apstu kilnaus jaunimo: - Tik gal ne visada jų darbus pamatom, o gal ir nebūna jiems progos savo gerumo parodyti. Kai kuriuos gal stabdo visuomenės nuostatos: jei tave laiko blogu, tai ir tikslo ką nors gero daryti nematai“.
Beje, kilni ir V.Prudnikovo pasirinkta profesija: iš Visagino į sostinę atvykęs jaunuolis studijuoja socialinį darbą. Esą tokias studijas pasirinko neatsitiktinai. „Altruistinis darbas man labai prie širdies“, - paaiškina jis.
Tik, anot jo, kol kas socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje dar nepakankamai įvertinama - darbas sunkus, o visuomenės požiūris skaudina. „Žmonės galvoja, kad mes esame tie, kurie tiesiog maistą senukams nuveža, bet socialinis darbas - kur kas daugiau. Tai visuomenės keitimas į gerąją pusę“, - sako studentas ir priduria, kad studijuojamas dalykas jam labiausiai patinka įvairiapusiškumu: esą geras socialinis darbuotojas - tai ir geras psichologas, ir teisininkas.
Beje, laisvu nuo studijų metu Vilius aktyviai dalyvauja neformalaus jaunimo klubo „SmaPro Youth“ veikloje. Nemokamai moko moksleivius groti būgnais ir gitara.
O baigęs studijas jis svajoja dirbti su vaikais ar padėti integruotis, pasikeisti nuteistiesiems. Kitaip nei kai kurie bendraamžiai iš Lietuvos, emigruoti jis neketina ir tvirtina tikintis šviesia šalies ateitimi.
„Tam, kad Lietuva būtų geresnė, gražesnė šalis, reikia kiekvieno indėlio“, - sako V.Prudnikovas ir čia pat paaiškina, kad padėti Tėvynei galima labai paprastai - tiesiog neišvykstant ir sunkiu metu jos nepaliekant.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
