Viduržiemyje pražydo gėlės

Kai lauke spigina šaltis, žmonės dažnai pasiilgsta vasaros, jos spalvų, gėlių. Tad jeigu sušalote ir norite bent vaizduotėje sugrįžti į lubinų pievą ar pasigėrėti bijūnais, užsukę į sostinės senamiestyje esantį Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejų, tai galite padaryti. Čia veikia vilnietės dailininkės Irenos Meištaitės akvarelių paroda.

„Baltas popieriaus lapas, skaidrus dažas ir švelnūs teptukai - mano sielos išraiškos priemonės. Man labai patinka gėlės, todėl jas dažniausiai ir tapau, - prisipažįsta menininkė. - Kamerinė aplinka, artimas peizažas atrodytų paprasti, bet kartu ir paslaptingi. Širdyje jaučiu nuolatinį nerimą, lyg skolą, kad vis dar niekaip negaliu išsisakyti, nors ir nuo studijų Vilniaus dailės institute prabėgo 40 metų“.

I.Meištaitė, baigusi studijas, dirbo dailininke įvairiose darbovietėse. Įdomiausia jai pačiai buvo dirbti Meninio konstravimo biure, „Genio“ žurnalo redakcijoje ir atvirukų leidykloje „Ajonda“. Jai patiko taikomoji grafika, vaikystėje perskaitytos pasakos patraukė iliustruoti vaikiškas knygas. Tačiau labiausiai ją žavi akvarelė. Vieną paveikslą Irena tapo ištisą dieną, o kartais ir ilgiau. Būtent tapo, o ne lieja, ir savo darbus vadina akvareline tapyba.

„Labiausiai mėgstu dirbti gamtoje. Čia aš būnu viena ir kartu su viskuo, kas man padeda: saulė, vėjas, medžių, pievų, paukščių balsai, rūkai, atodangos ir kt. Nors dirbdama, rodos, jau nieko negirdžiu, bet tikriausiai tai tarsi kokia dievybė įlieja į paveikslą gyvybę. Gamta mane žavi, užburia, aš niekaip negaliu atsistebėti Aukščiausiojo išmone kuriant pasaulį, - su įkvėpimu pasakoja menininkė. - Peizažui aš renkuosi motyvus, o štai gėles galiu piešti ir lieti, tapyti akvarele, visas, visokias, visur ir visada. Nors pievose ir miškuose jos laukinės, užgrūdintos vėjų, lietaus, kaitrios saulės, man artimesnės savo vidine kalba ir subtilia esybe yra išpuoselėtos darželių gėlės, kurios savo stulbinamą grožį išskleidžia ir rodo atvirai, išdidžiai, lyg puikiai žinotų savo vertę ir net varžytųsi tarpusavyje“.

Dailininkė augo Utenoje šešių vaikų šeimoje. Vaikystėje visi šeši mėgo piešti, o siužetų semdavosi iš gamtos ir perskaitytų pasakų. Mokykloje Irena lankė daug įvairiausių būrelių, tačiau labiausiai ją traukė mokytojo Vytauto Petronio vadovaujamas dailės būrelis. Pasak dailininkės, mokytojas savo vaizdingais pasakojimais, energija, išraiškingais pamokymais sugebėjo paakinti daugelį savo mokinių pasirinkti dailininko kelią. Viena iš jų ir buvo I.Meištaitė.

Gabiai merginai iš provincijos pasisekė. 1966 m. ji įstojo į Vilniaus dailės institutą, Tekstilės katedrą. „Man dėstė puikūs dėstytojai, studijuoti buvo be galo įdomu. O dar ir aplankė meilė. Antrame kurse ištekėjau už savo bendramokslio Jono Jagėlos, pasirinkusio skulptūrą. Užauginau dvi dukras, o dabar džiaugiuosi dviem dukraitėmis. Tad esu namų žmogus“, - šypsosi dailininkė.

Trumpai

1966 m. baigė Utenos  vid. mokyklą.

1971 m. baigė tekstilės studijas Lietuvos dailės institute.

Nuo 1984 m. dalyvauja Lietuvos, Baltijos šalių bei tarptautinėse parodose.

Darbų yra Utenos kraštotyros muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje.

Lietuvos dailininkų sąjungos ir Vilniaus menininkų klubo „Plekšnės“ narė.