Bilietų į teatrą nėra. Eilės prie kultūros

- Gryna tiesa! Nors atrodo, kad dvasia nemateriali, prie jos negalima prisiliesti, užkliudyti alkūne, tam tikrose vietose, pavyzdžiui, šventyklose, ta nematerialią dvasią galima pajusti fiziškai.

- Taip ir teatre yra. Aktorių bendras išgyvenimas scenoje, didžiulė dvasinė energija paliečia daug žmonių, sėdinčių salėje. Ir žiūrovas suvirpa. Dvasinės materijos priartėjimas žmogų tarsi suvirpina, sukrečia fiziškai. Tas virpulys tarsi veikia mūsų vidinius bangavimus ir mes keičiamės.

- Matyt, jei kas pamatuotų mūsų laimės indeksą, kai išeiname po spektaklio į gatves, tas laimės indeksas išsklaidytų iliuzijas, kad lietuviai yra nelaiminga tauta.

- Mes esame laimingi. Esame. Tą laimę išties patys susikuriame. Mes dažnai turime to, ko mums visai nereikia. Turime papildomų daiktų ir taip toliau. To, ko mums ir mūsų laimei visai nereikia. Reikėtų mums tiksliai įvardyti, ko ir kiek mums reikia. Ir suvokti, kad mes viską jau turime, ko reikia laimei. Tik reikia džiaugtis. Reikia sugebėti dvasinį, visavertį gyvenimą gyventi. Su visomis dovanomis, kuriomis mus likimas apdovanojo.

- Daug kas atrėš: o kur tos dovanos? Nematome. Ir puls vardyti tik vargus. Mes patys tarsi išsioperavome iš savęs džiaugsmą, nors džiaugtis moka net ir protiškai mažiau išsivystę žinduoliai. O mes tarsi amputavome tą homo sapiens natūralią emociją - džiaugsmą ir išmetėme į šiukšliadėžę.

- Jokiu būdu toks žmogus nebus visavertis, nes žmogui džiaugsmas yra jo varomoji jėga. Mes nekalbame apie lėkštą džiūgavimą ar juoką. Tikras džiaugsmas - tai džiaugsmas, kad esi. Tai dvasios skaidrėjimas. Tokio džiaugsmo mums, lietuviams, dar trūksta. Jeigu vaikščiosiu papilkėjusiu, perkreiptu veidu - tarsi būsiu šių laikų herojumi? Priešingai, reikia ugdyti savyje optimizmą ir gyvenimo pilnatvę. Lietuvos atkurta nepriklausomybė tikrai parodė, kad yra kuo džiaugtis.
Teatrų salės pilnos. Mes taip džiaugiamės, kai prie teatro kasų, kur skelbiamas mėnesio repertuaras, prie spektaklių pavadinimų raudonuoja užrašai „bilietai išparduoti“. Vadinasi, žmonės labai intensyviai ieško dvasingumo. Be to, šalia žiūrovų sugrįžimo į teatrus vyksta teatrų rekonstrukcijos. Visa tai liudija, kad ne šiaip sau valstybės pinigai išleidžiami, ne teatrų pastatams, bet visam dvasingumo procesui.

Visuomenė jaučia didžiulį kultūros poreikį. Pigios pramogos laikas, ačiū Dievui, turbūt jau baigiasi. Žmonės jaučia aukštesnės kultūros alkį. Ir tų ieškojimų amplitudę būtina praplėsti. Momentinė pramoga turbūt yra priskiriama prie fiziologinių dalykų. Trumpai pasitenkinti.

- Norisi tikėti, kad net emigracija mūsų tautos dvasingumą padidina. Kiek toje emigracijoje ilgesio, kiek svajonių, kiek tikėjimo, kad sugrįši.

- Mes esame labai dvasinga tauta. Tikrai. Kiek turime Rašytojų ir Dailininkų sąjungų narių. Vadinasi, yra ne tik tuščia ambicija - aš noriu rašyti, noriu tapyti. Tai yra ir Dievo dovanos savyje suvokimas. Yra noras ta Dievo dovana dalytis su kitais. Dalytis tuo, ką pajutai. Bet paprastai geriau pastebime vieną ar kitą mūsų gyvenimo aštrumą, blogybę ir ją suabsoliutiname. Tas blogumas, tas gyvenimo aštrumas tarsi iš karto nuvainikuoja tai, kuo gražūs žmonių santykiai. Nors gražių santykių yra daug daugiau.

- Pati visai neseniai bendravau su labai šviesia moterimi ir nustebau, kai ji pasakė, kad gyvena Kauno Vilijampolėje. Nes Vilijampolė asocijuojasi tik su „daktarų“ gauja. Nors šiame mikrorajone daug daugiau padorių žmonių nei „daktarų“.

- O jūs pažiūrėkite, kokia Vilijampolėje graži medinė architektūra. Ji iš tiesų unikali. Ir jeigu ją tokią išsaugotume, gražiai nudažytume, būtų ne rajonas, bet saldainiukas. Ir Žemuosiuose Šančiuose kokia graži, nuostabi medinė architektūra. Namukas prie namuko. Aišku, tie namukai vienas prie kito, nes žmonės buvo neturtingi, negalėjo įsigyti didesnių sklypų. Tačiau tokie namukai prie namuko suteikia geresnes žmonių bendravimo galimybes. Esi arti prie kaimyno. Gali jį ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kuo jis gyvena, kaip jaučiasi. Kuo jis už mane didesnis ne turto, bet dvasios požiūriu. Žmonės gali vieni iš kitų mokytis ir kartu augti. Kalbame - bendruomenės, bendruomenės, bet ar iš tikrųjų natūraliai jas kuriame?

- Bendruomenę mes kartais suvokiame ne kaip žmonių bendravimą, bet kaip buitinę paslaugą. Esą išrinksiu seniūnaitį, kad jis praneštų seniūnijai, jog man reikia malkų ir šaltas radiatorius.

- Tam mes, teatralai, ir esame, kad įtrauktume žmones į kitokį bendravimą. Išeina žmonės po spektaklio jau kitokie. Kaip minties, kurią norėjo perduoti teatralai, bendruomenė. Toliau tęsiantys tą mintį, tą dvasios perdavimo procesą. Ta minties, dvasios materija tvyro ore. Paliečia praeivius, kurie nebuvo tą dieną teatre ir spektaklio nematė. Tačiau, prasilenkdami Laisvės alėjoje su mačiusiaisiais, jie irgi įkraunami tos minties energijos.

Gal jaunas žmogus, sėdintis Laisvės alėjoje ant suoliuko, net nejaučia, kaip teatre perduota dvasia ir į jį įėjo. Irgi užkliudė, nors žmogus ir nejaučia. Bet pajus. Po kelerių metų. Kultūros procesas yra lėtas, bet nenutrūkstamas. Visada susijęs su kultūros veiksmu, kuris jau buvo. Dvasingumas niekada neišnyks. Žmonės auga, keičiasi kartos, bet vis vien, kol gyvas žmogus, jo sielai kažko reikia. Ne vien automobilio ar būsto.

Kiekviena karta turi savo aktorius branduolius. Spektakliuose dalyvauja įvairių kartų aktoriai. Ir kiekvienas žiūrovas ateina žiūrėti „saviškio“. Nepažįstu gerai pramogų pasaulio, žinau, kad jame veikia įvairios zvonkės ar bonkės, bet jų niekas necituoja. Cituoja tuos žmones, kurie yra nuosekliai ištikimi savo pašaukimui. Patys būdami dvasios procese jie dalijasi savo dvasia, savo kūrybine energija su kitais. Ir žmonės suklūsta.

Aišku, kas nors paskaitęs pasakys, kad per daug menininkus idealizuojame. Esą kaimynystėje tas menininkas visai nėra toks tobulas. Bet reikia suprasti, kokia didelė kaina yra žmogaus kūrybinių galių retransliavimas kitiems. Kūrėjas kūrybos akte tampa mediumu, per kurį perleidžiama Dievo šviesa. Ir pasiekia kitus. Po tokių „retransliacijų“ aktorius gali būti visiškai išsekęs, labai pažeidžiamas. Nes reikia laiko į save sugrįžti, adaptuotis. Kūryba turi savo didžiulę kainą.

O dabar grįžkime prie klausimo, kuriuo pradėjome pokalbį. Ar Lietuvoje didėja dvasingumo poreikis? Viena vertus, Lietuvoje visada buvo dvasingų žmonių. Kita vertus, žmonėms gal ir trūksta pinigų lankyti spektaklius, tačiau, nepaisant krizės, žiūrovų daugėja. Žmonės, nuvarginti krizės, turbūt grįžta prie patvaresnių, amžinų vertybių. Teatro aplinkoje žmonės nori atsigauti. Juk šviesa turi glaustis prie šviesos ir šviesos kelias turi tęstis.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"