Šarūnas Šulskis vaikystėje norėjo tapti krepšininku, bet atsidūrė prie šachmatų lentos. “Prisirišau prie šio žaidimo. Nors, palyginti su krepšininkais, šachmatininkai Lietuvoje yra visiški skurdžiai, esu patenkintas tuo, kaip pakrypo gyvenimas. Su šachmatais daug važinėju po pasaulį, susipažįstu su įvairiomis kultūromis, įdomiais žmonėmis”, - teigia šiemet jau šeštąjį kartą Lietuvos čempionu tapęs Š.Šulskis. Šiuo metu 38-erių kaunietis Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) reitinge užima geriausią poziciją iš visų Lietuvos atstovų. Turėdamas 2583 reitingo taškus pasaulyje jis yra 278-as.
- Pirmą kartą Lietuvos čempionu tapote dar 1991 m., o šiemet iškovojote jau šeštąjį nugalėtojo titulą. Ar šis jums dar ką nors reiškia?
- Man labai malonu. Juk tai biografiniai dalykai! Šeši kartai - ne tas pats, kas du, ir, tikiuosi, tai dar nėra pabaiga. Pavyzdžiui, Algimantas Butnorius Lietuvos čempionu yra tapęs aštuonis kartus, taigi lygiuotis dar tikrai turiu į ką. Be to, Lietuvoje vyksta tik nedidelė mano partijų dalis. Daug keliauju, dalyvauju užsienyje vykstančiuose turnyruose, todėl pažaisti sugrįžus į gimtinę visada įdomu.
- Iš aštuonių Lietuvos čempionato partijų šešias laimėjote ir dvi baigėte lygiosiomis. Ar galima teigti, kad pergalė pasiekta lengvai?
- Nesakyčiau, kad pergalė buvo labai lengva. Tinkamesnis apibūdinimas - užtikrinta pergalė. Artimiausią savo persekiotoją aplenkiau pusantro taško, o žaidžiant šachmatais tai yra gana didelis atotrūkis. Juk labai dažnai būna, kad pirmą ir antrą vietas skiria vos pusė taško, arba keli žaidėjai surenka vienodą taškų skaičių.
- Kas lėmė tokį sėkmingą jūsų pasirodymą?
- Manau, kad dabar mano amžius žaisti šachmatais tiesiog optimalus. Esu nei per senas, nei per jaunas. Be to, pasitikėjimo suteikė faktas, kad Lietuvos čempionato išvakarėse man pavyko laimėti Italijoje vykusį tarptautinį turnyrą, kuriame varžėsi 90 šachmatininkų iš įvairių šalių.
- Kodėl dalis geriausių šalies šachmatininkų vis dažniau ignoruoja Lietuvos pirmenybes?
- Yra kelios priežastys. Pirma - labai maži priziniai fondai, antra - varžybų sistema. Įprastai Lietuvos pirmenybėse dalyvaudavo 12 šachmatininkų, ratų sistema jie visi tarpusavyje sužaisdavo po vieną partiją, tačiau šį kartą varžybos surengtos pagal šveicarišką formulę. Vyrų čempionate dalyvavo net 45 žaidėjai. Žmonės pateko be atrankos, galėjo žaisti kas tik nori. Buvo ir vaikų, ir labai žemą reitingą turinčių šachmatininkų. Geriems žaidėjams tikrai nėra labai įdomu žaisti kelias partijas iš eilės su žemesnio meistriškumo oponentais. Aš ir pats pradžioje abejojau, ar man verta dalyvauti varžybose. Tačiau vėliau pagalvojau, kad geriausių šalies žaidėjų nedalyvavimas čempionate yra nelabai toleruotinas dalykas. Nors po turnyro jaučiu nemažą nuovargį, esu patenkintas, nes savo rezultatu parodžiau, koks turi būti tikrasis kelias į šalies rinktinę, kurioje pastaraisiais metais buvo daug problemų. Galų gale reikia baigti praktiką, kai į šachmatų olimpiadas važiuoja ir jaunimo vietą užima aukštą reitingą turinys, tačiau beveik nežaidžiantys šachmatininkai.
- Kiek laiko treniruotėms per dieną skiria šachmatų didmeistris?
- Vidutiniškai 3-4 valandas, bet kai artėja varžybos, krūvį galiu ir padidinti. Reikia analizuoti literatūrą, varžovų partijas. Prisipažinsiu, kad prie kompiuterio praleidžiu daugybę laiko.
- Ar, jūsų nuomone, senas tradicijas turintis šachmatų žaidimas evoliucionuoja?
- Per pastarąjį dešimtmetį šachmatų pasaulyje įsitvirtino kompiuterinės technologijos. Dabar net negaliu įsivaizduoti, kad į kokį nors turnyrą vykčiau be asmeninio kompiuterio. Jame sudėti keturi milijonai partijų. Noriu ką nors sužinoti apie savo varžovą - įvedu jo vardą, pavardę - programa man pateikia jo partijas. Anksčiau daugiausia mokėmės iš knygų, partijas ar situacijas analizuodavome savo galva, o dabar kompiuteris kelis milijonus variantų gali išmesti vieną per sekundę. Tai išplečia galimybes, bet kelia tam tikrą pavojų jaunimui. Juk kompiuterį galima įjungti, kad įvertintų bet kokią poziciją, o tai atpratina mąstyti savo smegenimis.
- Ar šachmatininku gimstama, ar tampama?
- Puikiai prisimenu, kad iš pradžių žaisti šachmatais neturėjau jokio noro. Norėjau lankyti krepšinį ir buvau nuėjęs į treniruotes, bet teko smarkiai nusivilti. Treneriai labai kreipė dėmesį į vaikų ūgį ir manęs paprašė nebeateiti. Turbūt jie buvo teisūs - iš manęs vis tiek nebūtų išėjęs krepšininkas. Šachmatų treniruotėje atsidūriau visai atsitiktinai, tačiau “užsikabinau” jau po antro karto: patiko, kad žaidime nėra fizinio kontakto, susistumdymų, nuolat reikia mąstyti. Šachmatais sudominti sugebėjo pirmasis mano treneris Algis Augustaitis, o jau vėliau kur kas aukštesnio lygio šachmatų žaidimo išmokė treneris profesionalas Laimutis Šolys. Ilgą laiką Lietuvoje jis buvo vienintelis turintis oficialų šachmatų trenerio diplomą. Be to, man labai pasisekė, kad visai netikėtai buvau pakviestas studijuoti pasaulio čempionų - Michailo Botviniko ir Gario Kasparovo šachmatų mokykloje. Ten pažinau tikrąsias žaidimo gelmes. Taigi, aš manau, kad išmokti ėjimus gali daugelis, tačiau žaisti aukštu lygiu gali tik turintys tam tikras įgimtas savybes ir profesionalių specialistų supami žmonės. Labai abejoju, kad be minėtų trenerių pagalbos iš manęs būtų išaugęs geras šachmatininkas.
- Tenise tarp pirmojo dešimtuko žaidėjų ir žemesnes vietas reitinge užimančių sportininkų meistriškumo skirtumas labai ryškus. Pirmosios raketės pralaimėjimas antro šimtuko žaidėjui - sunkiai įsivaizduojamas reiškinys. Ar šachmatų pasaulyje situacija panaši?
- Šachmatuose tokio akivaizdaus skirtumo tarp žaidėjų nėra. Taip, visi pirmojo šimtuko šachmatininkai yra labai pajėgūs, bet žemesnio reitingo didmeistrių pergalės prieš juos nėra labai retos. Pavyzdžiui, man du kartus yra tekę žaisti su norvegu Magnusu Karlsenu (Magnus Carlsen), kuris pasaulio reitinge šiuo metu užima antrąją vietą. Pavyko nugalėti, kai jis jau buvo žinomas, bet dar tik 14-metis berniukas, o pernai Rusijoje vykusioje šachmatų olimpiadoje jau 19-metis norvegas man atsirevanšavo. Partija buvo netrumpa, pralaimėjau maždaug po 60-ies ėjimų. Turbūt koją kyštelėjo ir varžovo neįvertinimas. Nors M.Karlseno reitingas tiesiog kosminis - daugiau nei 2800 - prisimindamas tą seną pergalę aš deramai nesuvokiau, koks stiprus jis tapo. 2007 m. esu žaidęs ir su bulgaru Veselinu Topalovu - buvo praėję maždaug trys mėnesiai nuo tos dienos, kai jis prarado pasaulio čempiono titulą. Mano figūros buvo juodos, tačiau partija baigėsi lygiosiomis. Taigi žaisti su geriausiais šachmatininkais įmanoma. Tik gaila, kad tokių progų pasitaiko retokai. Didžiausias skirtumas tarp reitingo viršūnėje ir žemiau esančių žaidėjų yra tas, kad pirmieji 10-20 šachmatininkų lengviau gauna kvietimus į superturnyrus, kuriuose tradiciškai dalyvauja vos 6-8 žmonės. Aišku, iš pradžių iki viršūnės reikia užkopti, tačiau pastebėtina, kad dauguma pirmojo šimtuko žaidėjų turi gerą finansinį palaikymą, juos stumiantį aukštyn. Negaliu pasigirti, kad per 20 metų būčiau gavęs kokią nors rimtesnę paramą ar stipendiją iš Lietuvos valstybės. Į daugelį turnyrų teko važinėti savo lėšomis. O geriausius kitų šalių šachmatininkus paremia ir jų šalies sporto institucijos, yra ir privačių rėmėjų. Be to, kur kas geriau veikia šachmatų federacijos.
Pasaulio FIDE reitingas
1. Viswanathanas Anandas (Indija) - 2817
2. Magnusas Carlsenas (Norvegija) - 2815
3. Levonas Aronianas (Armėnija) - 2808
4. Vladimiras Kramnikas (Rusija) - 2785
5. Vasilijus Ivančiukas (Ukraina) - 2776
6. Sergejus Karjakinas (Rusija) - 2776
7. Veselinas Topalovas (Bulgarija) - 2775
8. Hikaru Nakamura (JAV) - 2774...
278. Šarūnas Šulskis (Lietuva) - 2583...
325. Eduardas Rozentalis (Lietuva) - 2573
DOSJĖ
Gimė 1972 m. lapkričio 26 d. Kėdainiuose.
Veikla - šachmatininkas, Kauno šachmatų klubo “Margiris” narys.
Laimėjimai - nuo 1994 m. - tarptautinis meistras, nuo 1996 m. - tarptautinis didmeistris. 6 kartus Lietuvos čempionas (1991, 1994, 2001, 2007, 2009, 2011 m.), daugkartinis šachmatų olimpiadų, pasaulio čempionatų dalyvis.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
