1 nuotr.Visi sportininkai žino, kad už draudžiamų preparatų vartojimą jie gali sulaukti diskvalifikacijos. Visgi tai nėra pati didžiausia bausmė. Už norą įgyti pranašumą prieš konkurentus galima sumokėti ir savo gyvybe. Pradėti organizuotą kovą su dopingu paskatino būtent sportininkų mirtys. Kai kuriais atvejais draudžiamų preparatų įtaka tragedijoms nekėlė abejonių. Kitais atvejais beliko svarstyti, kodėl iš gyvenimo netikėtai pasitraukė jauni žmonės.
Dviratininkų tragedijos
Šiemet visi kalba apie Latvijoje sukurtą mildronatą (meldoniumą), kuris į draudžiamų preparatų sąrašą įtrauktas nuo sausio 1 d. Dėl jo vartojimo diskvalifikacijos gali sulaukti daugiau nei 100 sportininkų. Klausimų yra daugiau nei atsakymų. Atletai ginasi teigdami, kad mildronatą vartojo anksčiau, bet jis ilgam lieka kraujyje. Aiškinama, kad šio vaisto reikėjo sveikatai palaikyti. Mildronato kūrėjas Ivaras Kalvinis netgi pareiškė, kad dėl preparato uždraudimo galime sulaukti netikėtų sportininkų mirčių.
Net jei mildronato gerbėjams pavyks apginti jo garbę, liks daug faktų apie kitų preparatų poveikį, ir tai turėtų priversti susimąstyti sportininkus, ieškančius pašalinės pagalbos savo organizmui. Manoma, kad atletai tokios pagalbos ieškojo jau antikiniais laikais. Aišku, tokių atvejų ištirti neįmanoma. Kaip viena pirmųjų dopingo aukų minimas britų dviratininkas Arturas Lintonas (Arthur Linton). XIX amžiaus pabaigoje jis mirė būdamas 27 metų. Netrukus po mirties pasigirdo gandų, kad sportininko vadybininkas vis liepdavo jam atsigerti iš „juodo buteliuko“ ir tai galėjo būti mirties priežastis.
Šiuo atveju taip pat turbūt niekada nesužinosime teisybės, bet nekelia abejonių tai, kad XX amžiaus antroje pusėje dopingas jau reikalavo aukų. Dvi didelio atgarsio sulaukusios tragedijos pasiglemžė dviratininkų gyvybes. Nenuostabu, kad būtent dviratininkų. Ši sporto šaka „padovanojo“ pasauliui daugiausia dopingo skandalų. Danas Knutas Jensenas mirė per 1960 m. Romos olimpines žaidynes. Tuo metu jam tebuvo 23-eji. K.Jensenas pasijuto blogai per grupines lenktynes. Jis krito, o nuo smūgio į akmenį skilo kaukolė. Visgi kaip mirties priežastį medikai nurodė širdies smūgį. Danijos dviratininkų treneris pripažino, kad davė sportininkui kelis preparatus.
1967 m. per 13-ąjį „Tour de France“ lenktynių etapą mirė britas Tomis Simpsonas (Tommy Simpson). Jis nesulaukė 30-ojo gimtadienio. Tyrimas parodė, kad dviratininkas vartojo amfetaminą. Jo ir K.Jenseno mirtys privertė imtis priemonių. 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse jau buvo imami mėginiai. Šiuolaikinė antidopingo sistema nebuvo suformuota iš karto. Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) įkurta 1999 m. Taisyklės atskirose sporto šakose ir šalyse kurį laiką skyrėsi. Tik 2004 m. atsirado bendras antidopingo kodeksas. Draudžiamų preparatų sąrašas atnaujinamas kiekvienais metais, ateinantį rudenį tikriausiai sužinosime apie naujus jo papildymus.
Steroidai - populiariausi
Su kokiais veiksmais kovoja WADA? Dažniausiai bausmės sulaukiama dėl teigiamo dopingo mėginio, tačiau yra ir kitokių atvejų. Atletas gali būti nubaustas ir vėliau, neturint mėginio, jei, pavyzdžiui, jis pats prisipažįsta. Taip pat sankcijų galima sulaukti už kontrolės vengimą ar atsisakymą, draudžiamų medžiagų turėjimą, prekybą jomis, bendrininkavimą. Medikai gali būti nubausti už tokių medžiagų paskyrimą, jei paskyrimui nėra būtino pagrindo.
Nei WADA, nei nacionalinės antidopingo agentūros neskiria bausmių. Jos atlieka tyrimus, o baudžia sporto šakų federacijos arba Tarptautinis olimpinis komitetas. Standartinė bausmė už pirmą prasižengimą yra ketverių metų diskvalifikacija, tačiau ji gali mažėti, jei nustatoma, kad sportininkas prasikalto netyčia ar yra kitų lengvinančių aplinkybių. Senaties terminas kovoje su dopingu yra 10 metų. Jei per šį laiką padaromas antras pažeidimas, sportininkas diskvalifikuojamas iki aštuonerių metų. Terminas vėlgi gali būti sutrumpintas, net iki trijų ketvirtadalių. Trečias pažeidimas reiškia karjeros pabaigą, sportininkas diskvalifikuojamas iki gyvos galvos.
Dopingas gali būti ne tik tabletėje ar skysčio buteliuke. Draudžiami ne tik preparatai, bet ir tam tikri veiksmai, pavyzdžiui, kraujo ar genų dopingas. Vieni preparatai draudžiami visą laiką, kiti - tik varžybų metu. Prie pastarųjų priskiriami stimuliatoriai. Automobilių, motociklų ir oro sporte bei šaudyme iš lanko negalima vartoti ir alkoholio.
Nors technologijos žengia į priekį, populiariausias dopingas tebėra anaboliniai steroidai. Lietuvos antidopingo agentūros vadovė Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė pateikė 2014 m. statistiką. Ji rodo, kad tuo metu anaboliniai steroidai sudarė beveik 50 proc. visų teigiamų mėginių. Populiariausias tarp steroidų yra lengvai aptinkamas, bet nedaug kainuojantis stenozololas. Beje, nuo sausio 1 d. už steroidų platinimą bei įsigijimą Lietuvoje gresia ir baudžiamoji atsakomybė. Dar vienas garsus pavadinimas draudžiamų preparatų sąraše yra eritropoetinas (EPO). Jis populiariausias peptidinių hormonų grupėje.
Barzdotos moterys
Kiekvienoje draudžiamų preparatų grupėje slypi savi pavojai. Steroidai sukelia kepenų ir širdies ligas, asmuo tampa agresyvus, atsiranda nuotaikos svyravimų. Vyrams gresia nuplikimas, krūtinės augimas, sėklidžių susitraukimas, prostatos išvešėjimas ir nevaisingumas. Moterys taip pat gali nuplikti, joms auga barzda, padidėja kūno plaukuotumas, sutrinka mėnesinių ciklas. Pasak I.Lukošiūtės-Stanikūnienės, žinomas atvejis, kai paauglystėje steroidus vartojusi Vokietijos sportininkė galų gale užaugo vyru. Tenisininkės Marijos Šarapovos laimei, ji vartojo mildronatą, o ne steroidus, kitu atveju jos jau niekas nevadintų gražuole.
O kuo gi pasižymi populiarusis eritropoetinas? Jis sutirština kraują, padidina infarkto ir insulto riziką. Be to, skatina piktybinių auglių vystymąsi. Čia verta prisiminti, kad vėžiu sirgo garsiausias eritropoetino vartotojas Lansas Armstrongas (Lance Armstrong). Jo kolegos yra liudiję, kad garsusis dviratininkas dopingą vartojo jau iki ligos. Tiesa, pats L.Armstrongas teigė nemanąs, kad dėl ligos kalti draudžiami preparatai.
Stimuliatorių vartojimas taip pat nėra nekaltas žaidimas. Dėl jų dingsta apetitas, atsiranda nemiga, haliucinacijos, susijaudinimas, sportininkas negali atsipalaiduoti, padidėja kraujo spaudimas, sutrinka širdies ritmas. Galų gale dalis stimuliatorių yra narkotinės medžiagos. Žmogus gali įgyti priklausomybę nuo jų. Antidopingo pareigūnai pataria labai atsargiai rinktis maisto papildus, atidžiai skaityti etiketes. Ką jau kalbėti apie steroidus. I.Lukošiūtė-Stanikūnienė teigė, kad jie dažniausiai gaminami nelegaliose laboratorijose, kuriose nesilaikoma higienos normų.
Yla išlįs iš maišo
„Paistalai, gąsdinimai“ - gali sakyti skeptikas ir parodyti į dopingo vartojimu pagarsėjusį sportininką, kuris atrodo sveikas kaip ridikas. Tokių pavyzdžių nesunku surasti, bet yra ir priešingų. 2007 m. Vokietijoje ištirti 27 sportininkai, naudoję steroidus praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Nustatyta, kad jie ir jų vaikai susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis. Ketvirtadalis ištirtųjų turėjo vėžį, trečdalis bandė žudytis ar bent mąstė apie tai.
Mįslingos mirtys niekur nedingo iš dviračių sporto. 1987-1991 m., per patį eritropoetino vartojimo bumą, anapus iškeliavo 18 profesionalių dviratininkų. Dažniausiai minimas olando Johaneso Drajerio (Johannes Draaijer) atvejis. Praėjus kelioms dienoms po lenktynių, jam miegant sustojo širdis. Sportininkui buvo 26-eri. J.Drajerio žmona duotame interviu teigė, kad jo sveikata pablogėjo pradėjus vartoti EPO. 2003-2004 m. mįslingai mirė dar septyni dviratininkai. Jauniausiam iš jų buvo 16 metų.
Kitose sporto šakose mįslingų mirčių mažiau. Didelį rezonansą sukėlė ankstyvas garsiosios JAV lengvaatletės Florens Grifit Džoiner (Florence Griffith Joyner) pasitraukimas iš šio pasaulio. 1998 m. ji mirė, būdama 38-erių. Triskart olimpinė čempionė dar sportuodama buvo kaltinama dopingo vartojimu, bet niekas to neįrodė. Nežinoma ir tai, ar draudžiami preparatai prisidėjo prie perspektyvaus Rusijos ledo ritulininko Aleksejaus Čerepanovo mirties. 2008 m. 19-metis numirė per rungtynes, sėdėdamas ant atsarginių suolelio.
L.Armstrongas nemano, kad jo atveju vėžį sukėlė dopingas, tačiau visai kitoks yra amerikietiškojo futbolo žaidėjo Lailo Alsado (Lyle Alzado) pavyzdys. Jis anapus iškeliavo 1992 m., būdamas 43-ejų. Priežastis - smegenų vėžys. Prieš mirtį L.Alsadas pats sakė tikįs, kad ligą sukėlė ilgalaikis steroidų vartojimas.
Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad dopingą vartoja kiekvienas pajėgus sportininkas. Atseit ryja visi, o jei nerysi, nieko ir nelaimėsi. I.Lukošiūtė-Stanikūnienė su šia nuomone nesutinka. „Kaip tik manau, kad didesnė dalis sportininkų yra švarūs. Mes turime kovoti už jų teisę varžytis švariame sporte. Bandyti apgauti kontrolę ir džiaugtis, kad tavo testas vieną dieną buvo neigiamas, yra klaida. Jei vartoji dopingą, anksčiau ar vėliau pakliūsi. Mėginiai saugomi 10 metų, jie gali būti tiriami iš naujo, atsiradus jautresnėms metodikoms. Anksčiau ar vėliau yla iš maišo išlįs. Klaidinga manyti, kad šiandien pavartosi, bet išsisuksi ir toliau eisi iškėlęs galvą. Geriau turėti ketvirtą vietą, bet švarią, nei pirmą, bet vėliau būti diskvalifikuotam“, - teigė Lietuvos antidopingo agentūros vadovė. Juo labiau kvaila vaikytis aukštesnės vietos, kai diskvalifikuotas gali būti ne tik iš varžybų, bet ir iš gyvenimo.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
