respublika.lt

Golbolo legenda Marius Zibolis pradeda svarbiausią kovą

2022 lapkričio 04 10:22:05
parateam.lt inf.

Mariaus Zibolio gyvenimas ir karjera golbolo aikštėje - atsitiktinumų virtinė. Ilgametis Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas dar ankstyvoje paauglystėje, neapdairiai elgdamasis su peiliu, taip susižeidė akį, kad tapo neregys. Bet kaip tik tada, pakviestas žaisti golbolo, pradėjo įspūdingą per tris dešimtmečius trunkančią sportininko karjerą.

×
nuotr. 1 nuotr.
Marius Zibolis. Dano Sodaičio/LPAK nuotr.

 

Tik atsitiktinumas lėmė, kad suvalkietį nuo Vilkaviškio krašto anksti pastebėjo ir Lietuvos rinktinės treneriai, o Mariaus kelią svarbiausioje šalies komandoje paženklino reikšmingos pergalės: paralimpiniai medaliai, pasaulio ir Europos čempiono titulai. Bet per penkerias žaidynes, kuriose pats dalyvavo, M. Ziboliui taip ir nepavyko laimėti svarbiausio trofėjaus - paralimpinio aukso. „Galbūt - Paryžiuje?" - vylėsi šalies golbolo legenda, pradėjęs paskutinę ir iki šiol svarbiausią savo kovą.

Mariui buvo trylika, kai vasarą gimtuosiuose Bartninkuose Vilkaviškio rajone pjaudamas virvę peiliu pataikė į tada dar sveiką kairę akį. M. Zibolis turėjo įgimtą glaukomą - ligą, kuomet akies viduje padidėja spaudimas. Bet iki tol ta kaire akimi dar matė tiek, kad būtų nuo nieko nepriklausomas.

„Nieko tokio, vis tiek anksčiau ar vėliau būtum apakęs", - po kiek laiko, nerinkdama žodžių, ištarė atsitiktinė gydytoja, vartydama M. Zibolio ligų istorijos knygą.

Tai įvyko anksčiau, bet Marius niekada dėl to per daug neišgyveno. Mėnesį praleidęs ligoninėje, jau neregiu tapęs iki tol silpnaregis rugsėjo pradžioje pradėjo naujus mokslo metus tuometėje Antano Jonyno mokykloje Vilniuje (dabar - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras).

M. Zibolis visada norėjo sportuoti, bet, kol dar matė, medikai jam to daryti neleido. Vakarais, paslapčia, Marius eidavo pažaisti krepšinio į mokyklos salę, stengėsi judėti ir daugiau, nors kūno kultūros mokytojai į savo pamokas jo neįsileisdavo.

„Kol dar mačiau, man grėsė apakti nuo stipresnio smūgio, tarkime, gavus kamuoliu į galvą, tad dėl to medikai draudė sportuoti. Bet, kai dėl nelaimės, ir taip apakau, tokios grėsmės neliko. Kaip tik tada mokyklos golbolo komandai ėmė stigti žaidėjų, tad treneris pakvietė prisidėti mane. Žaisti pradėjau dar su siūlėmis akyje", - prisiminė M. Zibolis.

Tais 1988-aisiais prasidėjo įspūdinga neregio suvalkiečio karjera golbole. Jis mokėsi ne tik iki tol nepažinto žaidimo taisyklių. Marius iš naujo mokėsi ir prisitaikyti paprasčiausiose kasdienėse situacijose. Jis nenorėjo būti nuo ko nors priklausomas, tad greitai atsisakė klasės draugų pagalbos ir ėmėsi tvarkytis pats.

Pasitaikydavo žaizdų, kai lėkdamas koridoriais kur nors atsitrenkdavo, bet jos buvo niekis palyginus su laisve būti savarankiškam.

Kaip mokėsi gyventi aklinoje tamsoje, taip palengva M. Zibolis apsiprato ir golbolo aikštėje. Jam patiko azartiškas žaidimas skambančiu kamuoliu, patiko, kad nesėkmių kartėliu ar pergalių džiaugsmu galėdavo pasidalyti su komandos draugais.

Jis mėgo žaisti ir šachmatais, o per varžybas dar atstovaudavo mokyklos rinktinei plaukdamas 50 ir 100 metrų laisvuoju stiliumi, bėgdamas 100 metrų ir šokdamas į tolį, kurį laiką stumdė rutulį. Tačiau galiausiai tik golbolas liko tas sportas, kurio treniruočių niekada nepraleisdavo.

Įsimintiniausios - sunkios pergalės

Mariui buvo vos penkiolika, kai jį pastebėjo ir pakvietė prisidėti Lietuvos golbolo rinktinė. „Nebuvau kuo nors išskirtinis, tad nežinau, kodėl pakvietė būtent mane. Galbūt todėl, kad rinktinei tuo metu stigo žaidžiančiųjų centre? Bet paauglys pakliuvau į rinktinę ir nuo tada beveik visą laiką joje buvau", - sakė M. Zibolis, vėliau golbolo aikštėje pasitraukęs žaisti į kraštą.

1992 m. su mokyklos golbolo komanda Marius pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu. Po metų - 1993-iaisiais - su rinktine išvyko į pirmąjį savo Europos čempionatą.

Tik 11 vietą jame užėmusi Lietuvos rinktinė tada dar nebuvo komanda, kurios prisibijo visi pasaulyje. Kaip pačiai Lietuvai reikėjo sustiprėti po kone pusę amžiaus trukusios SSRS aneksijos, taip ir jos golbolo rinktinei prireikė laiko, kad užaugtų ir sutvirtėtų.

Tačiau už kantrybę ir sunkų darbą visuomet atlyginama. 1998 m. pasaulio čempionate Madride Lietuvos golbolo rinktinė iškovojo pirmąjį medalį - bronzą. „Mūsų džiaugsmas buvo begalinis. Dar ir dabar tą trečiąją vietą pasaulio čempionate laikau vienu įsimintiniausių mūsų laimėjimų", - prisipažino M. Zibolis.

O tų laimėjimų per Mariaus karjerą buvo daug. 2000-aisiais iš Sidnėjaus jis grįžo su paralimpiniu sidabru. 2001 m. Vengrijoje tapo Europos, 2002 m. Brazilijoje - pasaulio vicečempionu.

2006-aisiais Lietuvos golbolo rinktinė, kurioje buvo ir M.Zibolis, JAV laimėjo pasaulio, o 2007-aisiais Turkijoje - Europos auksą. 2008 m. Pekino paralimpinėse žaidynėse lietuviai vėl iškovojo sidabrą. 2009 m. senojo žemyno čempionate Vokietijoje ir 2010-ųjų pasaulio čempionate Jungtinėje Karalystėje - auksą.

2011 m. Europos čempionate Danijoje M. Zibolis su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionu. 2012 m. Londono žaidynėse užėmė ketvirtąją vietą.

2013 m. Turkijoje ir 2017 m. Suomijoje lietuviai vėl tapo Europos čempionais, 2015 m. Lietuvoje laimėjo Europos čempionato bronzą. Su bronza Lietuvos rinktinė grįžo ir iš 2020 m. Tokijo paralimpinių žaidynių.

„Tuos trofėjus išties sunku suskaičiuoti, bet buvo tokių pergalių, kurių niekada nepamiršiu. Man labai svarbus Sidnėjuje iškovotas pirmas paralimpinis medalis. Iškart po finalo rungtynių buvo liūdna, nes jas pralaimėjome, bet paskui susimąsčiau, koks vis dėlto reikšmingas buvo visas mūsų pasirodymas žaidynėse.

Labai vertinu ir pergales, kurias pavyko iškovoti po įtemptos kovos. Tarkime, 2013 m. Europos čempionato finalą su ispanais laimėjome tik po baudinių serijos - ir per pagrindinį rungtynių laiką, ir per pratęsimą nė vienai komandai nepavyko įrodyti pranašumo", - prisiminė M. Zibolis.

Rinktinei jis atstovauja daugiau kaip tris dešimtmečius, bet kaip tyčia tada, kai 2016 m. Rio de Žaneire lietuviai tapo paralimpiniais čempionais, į nacionalinę komandą Marius nebuvo pakviestas.

„Kiekvieno sportininko svajonė tapti paralimpiniu čempionu, bet man kol kas, deja, nepavyko. Kol kas", - šyptelėjo ilgametis rinktinės kapitonas.

Svarbiausia - teisybė

Tas „kol kas" slepia didžiausią veterano svajonę. Ne visada ir ne visos svajonės išsipildo, bet dažniau pasiseka tiems, kurie niekada nenuleidžia rankų.

Per du dešimtmečius, su viena kita pertrauka, M. Zibolis buvo rinktinės kapitonas. Jau pats nepamena, kada ir dėl kokių priežasčių komanda jam patikėjo šią garbę.

Rinktinė per tuos metus subrendo ir tapo jėga, su kuria pasaulyje tenka visiems skaitytis. Nors keitėsi žaidėjai - senbuviai traukdavosi, o juos keisdavo jaunimas, Marius visada atrodė lyg uola - nepajudinama ir amžina.

Kitas rinktinės veteranas Genrikas Pavliukianecas su M. Ziboliu susipažino 1991-aisiais. Marius jau kurį laiką žaidė, Genrikas tik pradėjo savo karjerą. Jie susidraugavo ir ilgus metus kovojo už Lietuvą petys petin.

„Mes nuolat pabrėždavome, kad Marius yra komandos siela. Jis visada būdavo už geriausią rezultatą, didžiausius laimėjimus. Per skausmą, nepaisydamas traumų, nesiskųsdamas dirbdavo sukandęs dantis, kad tik komanda pasiektų aukščiausią rezultatą.

Ir žmogus jis nuostabus - niekada nekelia kivirčinių situacijų, nesivelia į konfliktus. Santūrus, draugiškas, padės, jei tik galės", - ilgamečiam rinktinės bendražygiui gražius žodžius skyrė G. Pavliukianecas.

Dabartinis Lietuvos golbolo rinktinės treneris Klaidas Janeika su M. Ziboliu susipažino apie 2010-uosius, kuomet tapo Karolio Levickio asistentu rinktinėje. Jaunas treneris ir rinktinės senbuvis susidraugavo taip, kad Klaidas iki šiol Marių laiko vienu geriausių savo bičiulių.

„Turiu tik du tokius draugus. Vienas jų - Marius. Jis man parodė, kokie stiprūs gali būti žmonės su negalia. Marius niekada nesinaudojo savo negalia ir elgėsi kaip ir visi kiti.

Su juo eidavome į vandens parkus, keliaudavome, važinėdavomės po miestą - darydavome viską, ką mėgsta daryti ir gerai matantys žmonės, bet Mariaus aklumas niekada nebuvo bėda. Be to, M. Zibolis yra labai rūpestingas draugas, kuris visuomet pasirūpins esančiu šalia. Tokių žmonių apskritai yra labai mažai", - įsitikinęs K. Janeika.

Ir kaip golbolo žaidėjas M. Zibolis visuomet buvo trenerių ramstis. Vienas darbščiausių. Vienas labiausiai užsispyrusių. Skrupulingas. Turintis pakankamai patirties, kad galėtų staigiai priimti gerus sprendimus. Turintis puikią atmintį, tad galintis išvardyti savo ir komandos statistiką bet kuriose varžybose.

„Be to, Marius - labai teisingas žmogus. Gal dėl to tiek metų ir buvo rinktinės kapitonas, - svarstė K. Janeika. - Jis - visada už teisybę, visada randa aukso vidurį, išsprendžia kivirčus ar problemas ir treneriui padeda suvaldyti komandą. Tikras kapitonas."

Dar tikisi pakliūti į žaidynes

Tačiau paralimpiniame Tokijuje Lietuvos golbolo rinktinės kapitono raištį M. Zibolis ryšėjo paskutinį kartą. „Atėjo laikas perduoti šias pareigas kitam žaidėjui", - be nuoskaudos kalbėjo rinktinės veteranas, kurio įpėdiniu ir naujuoju rinktinės kapitonu tapo Nerijus Montvydas.

Į Tokiją M. Zibolis išvyko nesijausdamas itin gerai. Jam skaudėjo kairįjį kelį, bet skausmą slopino noras žaisti ir specialus šildantis tepalas. Kantrus ir užsispyręs rinktinės kapitonas žaidė sukandęs dantis.

Tokijuje ne viskas sekėsi, lietuviai slidinėjo ant šlapių arenos grindų, bet viena tituluočiausių paralimpinių žaidynių komandų vis tiek neliko tuščiomis ir išplėšė bronzą.

Grįžęs namo, M.Zibolis nukeliavo pas medikus. Šių išvada buvo aiški: jei nori sportuoti toliau, golbolininkas privalo gulti ant operacinio stalo, mat atšokusi blauzdikaulio kremzlė. Sportuoti Marius vis dar nori, nors amžius kaip sportininkui - tikrai solidus. Nebūtinai žaisti golbolą, tačiau bent jau judėti, nes sportas senokai tapo jo gyvenimo būdu.

Po Tokijo žaidynių, kai Lietuvos golbolo rinktinė jau rengėsi Europos čempionatui, Marius mąstė apie operaciją. Į Turkiją rinktinė išvyko su nauju kapitonu ir nepuoselėdama didelių ambicijų, nes komandoje nebuvo ne tik M. Zibolio, bet ir kito senbuvio Genriko Pavliukaneco. Tad vietoj šešių žaidėjų komandoje buvo penki.

Marius nematė, kaip rinktinė pradėjo dar vieną pergalingą žygį 2021 m. Europos čempionate, nes kaip tik buvo operuojamas, bet paskui nepraleido nė vienerių rungtynių - įsijungęs kompiuterį, klausydavosi ir iš visos širdies džiaugėsi, jei lietuviams sekėsi.

Rinktinė tapo Europos čempione, o, pasiramščiuodamas ramentais, Marius ją sveikino oro uoste.

Jis pats dar ilgai negalėjo žaisti pamėgto golbolo - kol komanda šlifavo žaidimą aikštėje, M. Zibolis dirbo individualiai, stiprindamas operuotą koją. Prireikė pusmečio, kol veteranas galėjo grįžti į aikštę, bet ir tada ne viskas ėjosi taip, kaip planavo. Tą koją dar paskauda, joje kaupiasi skysčiai.

„Tuos skysčius vis ištraukia. Gydytojas sako, kad taip ir turi būti, tad sportuoju ir bandau priversti tą kelį kaip nors vėl dirbti", - teigė golbolininkas.

Marius tikėjosi, kad pasveikti pavyks greičiau, bet nosies nenukabina. Kitų metų birželį turėjo vykti pasaulio čempionatas, kuriame bus kovojama dėl dviejų tiesioginių kelialapių į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes. Tačiau čempionatas nukeltas į gruodį, tad Marius gavo papildomą pusmetį.

„Dar norėčiau pakliūti į rinktinę ir dalyvauti pasaulio čempionate, bet šiuo metu atrodo, kad bus sunku, nes kelis neleidžia pasirengti taip gerai, kaip norėčiau. Dėl to, šiek tiek apmaudu. Tačiau vilties kol kas neprarandu, nors suprantu, kad bus sunku", - pripažino M. Zibolis.

Jei pačiam vis dėlto nepasiseks pakliūti į rinktinę, kuri pasaulio čempionate mėgins patekti į paralimpinį Paryžių, Marius vėl bus aistringiausias lietuvių sirgalius. Komandos sėkmė jam svarbesnė nei asmeninė. Juolab kad pakliūti į paralimpines žaidynes tiesiausiu keliu būtų gerokai smagiau nei dantimis kabintis į papildomas galimybes per Europos čempionatą ar atrankines varžybas.

„Paryžiuje varžysis tik 8 komandos, tad bus vargo, norint tarp jų patekti", - neslėpė veteranas.

Kelialapio į Paryžių M. Ziboliui norisi daug labiau nei bet kada anksčiau. Jis tiksliai žino, kad 2024-ųjų žaidynės jam būtų paskutinės. Tai būtų ir paskutinis mėginimas pavyti svajonę, kurios per ilgą karjerą kol kas taip ir nepavyko pasiekti, - tapti paralimpiniu čempionu.

„Žinau, kad bus sunku ne tik komandai vien patekti į žaidynes, bet ir man, siekiančiam dar kartą patekti į paralimpines žaidynes. Suprantu, kad yra jaunesnių, vikresnių, greitesnių žaidėjų, bet tikrai dar pasistengsiu iš savęs išspausti viską, ką galiu. Mūsų, golbolininkų, nėra tiek daug, kad iš anksto susitaikyčiau su nesėkme. Taip, aš jau lėtesnis, bet patirtis - irgi svarbus rodiklis, tad kai kur galiu laimėti ne fiziniais duomenimis, o gudrumu", - šyptelėjo Lietuvos golbolo legenda.

Šalies rinktinės treneris K. Janeika irgi neabejoja, kad, jei tik sveikata leis, M. Zibolis dar bus rimtas pretendentas į rinktinę.

„Tokių žaidėjų kaip Marius net visame pasaulyje yra vienetai. Tokių ryžtingų, užsispyrusių. Taip, Marius jau fiziškai silpnesnis už jaunimą, bet dėl savo patirties prieš jaunus turi pranašumą, nes golbole reikia ir mąstyti, nebijoti priimti svarbių sprendimų, tad ne viską lemia atletiškumas", - patikino K. Janeika.

Per daugiau kaip tris dešimtmečius golbolo aikštėje M. Zibolis perėjo ugnį ir vandenį, išmaišė pasaulį, nurijo ne vieną karčią piliulę po nesėkmių ir taškėsi šampanu po pergalių. Bet viena jo sieloje buvo ir liko nepajudinama: niekada, niekada, niekada nepasiduoti!

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
2
F
  • APLINKYBĖS: Parlamentaras Saulius Skvernelis svarsto, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen esą galėjo pasidalinti informacija apie teisėsaugos tyrimą buvusio parlamentaro Kristijono Bartoševičiaus atžvilgiu su premjere Ingrida Šimonyte, nežinodama, kad ši informacija neva gali pasiekti ir patį K.Bartoševičių.
  • SANKCIJOS: Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tikina, kad ekonominės sankcijos, taikomos Kremliaus režimui, daro poveikį Rusijos ekonomikai.
  • PARAMA: Premjerė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad Lietuva reaguodama į žemės drebėjimą Turkijoje ir Sirijoje bei jo pasekmes planuoja siųsti šalims paramos paketą.
  • ELEKTRA: Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad greito Europos Komisijos išaiškinimo dėl Lietuvos ir Švedijos sutarimo dalijantis perteklinėmis elektros gamintojų pajamomis nereikėtų tikėtis.
  • SESIJA: Vasario 9 d. opozicinių frakcijų narių iniciatyva Seimas šaukiamas į neeilinę sesiją: posėdžio pradžia – 12 val.
  • PARKAS: Kuršių nerijos nacionalinio parko niokojimu padarant 5,6 mln. eurų žalą kaltinami bendrovės „Akordas 1“ vadovas Gintautas Matulevičius, jo pavaduotojas Mindaugas Karpičius savo kaltės neprisipažįsta, o jų gynėjai nurodo, jog frezuotas asfaltas saugomoje teritorijoje buvo išpiltas su Neringos valdžios žinia.
  • JUBILIEJUS: Antradienį Lietuvos muzikos ir teatro akademija švenčia savo 90-ąjį gimtadienį.
  • PELNAS: Siūlymas laikinai papildomai apmokestinti dėl augančių palūkanų komercinių bankų uždirbamą itin didelį pelną yra sveikintinas, sako prezidento patarėja Irena Segalovičienė.
  • NETEKTIS: Pirmadienį būdamas 82-ejų mirė buvęs generalinis prokuroras, teisininkas Vladas Nikitinas.
  • PALŪKANOS: Lietuvos banko vadovui ir finansų ministrei pirmadienį pranešus apie svarstymus, kaip apriboti ar papildomai apmokestinti komercinių bankų sparčiai augančius pelnus bei skatinti juos didinti indėlių palūkanas, Lietuvos bankų asociacijos prezidentė Eivilė Čipkutė sako, gyventojai ir dabar gali fiksuoti palūkanų normas, pavyzdžiui, penkeriems metams, tačiau tai yra brangiau nei renkantis kintamas palūkanas.
Daugiau

Dienos klausimas

Kaip manote, ar verta pasirašinėti peticijas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei turite šiek tiek laisvo laiko, kas jums labiau patiktų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-6 +3 C

-4 +2 C

 

-4 +4 C

-2 +2 C

-1 +2 C

 

0 +2 C

0-6 m/s

0-8 m/s

 

0-12 m/s