Erškėčių spygliais klota paralimpinės čempionės kelionė

„Virš ribų: mano, kaip paraatletės, kelionė", - taip savo istoriją ne tik apie karjerą - ir apie visą gyvenimą - pavadino D. Krūminia, papasakojusi ją per pažengusiųjų Elitinės paralimpiečių akademijos sesiją Vilniuje.

Lietuvos paralimpiečiai nuščiuvę klausėsi vienos garsiausių Latvijos paralimpinio sporto atstovių ir dėkojo D. Krūminiai už atvirumą, nors galybė jos gyvenimo detalių - lyg stiklo šukės - lengvaatletę žeidžia net prabėgus dešimtmečiams.

„Pasakojau apie savo paralimpinę kelionę, apie svajonę laimėti paralimpinį medalį ir suvokimą, kad tie apdovanojimai veltui nedalijami. Drauge papasakojau ir apie savo gyvenimą, apie jį pakeitusią avariją, apie seserį ir pažintį su savo vyru. Tačiau svarbiausia mano mintis buvo apie tai, kaip parkritus rasti jėgų atsikelti. Gali pasiekti viską, ko tik trokšti, jei labai labai to nori", - įsitikinusi Diana.

Ji pati griuvo ir vėl kėlėsi daugybę kartų. Buvo momentų, kai jautėsi lyg krentanti į bedugnę, iš kurios jau niekada neišsiropš. Bet jauna moteris, ant gležnų pečių laikydama, rodės, visas pasaulio negandas, rado jėgų ne tik atsitiesti. Ji tapo pavyzdžiu daugybei žmonių visame pasaulyje, kad net ir po tamsiausios nakties visada išaušta rytas.

Augo sesers namuose

Seserys Diana ir Daiga Dadzitės (lv. Dadzīte) augo šeimoje, kurioje upeliais liejosi alkoholis. Diana savo tėvo nė nepažįsta, o patėvis, su kuriuo tuomet gyveno jos mama, nuolat kilnojo taurelę. Dianai buvo vos septyneri, kai patėvis mergaitės akyse mirtinai sumušė jos motiną. Sesers globėja tapo kiek daugiau kaip 14 metų vyresnė sesuo Daiga.

„Nors Daiga ir yra daug vyresnė, nors, po mamos mirties, ji labiausiai rūpinosi manimi, niekada nevadinau jos mama. Ji - mano sesuo, kuriai už daug ką esu dėkinga. Ilgus metus man ji buvo artimiausias žmogus, nes neturėjau nei tėčio, nei mamos ir jei ne Daiga, mano gyvenimas, neabejoju, būtų susiklostęs visai kitaip", - teigia paralimpinė čempionė.

Dianai buvo vos trylika metų, kai Daiga pateko į baisią automobilio avariją prie Jūrmalos. Nors kalta buvo ne ji, jauna, dar nė trisdešimties nesulaukusi moteris, dėl kaklo ir kitų daugybinių lūžių buvo prikaustyta prie vežimėlio. Diana, nors vis dar gedėjo motinos, per vieną dieną turėjo suaugti. Ji padėjo prie vežimėlio prikaustytai seseriai, o drauge rūpinosi ir dar maža šios dukterimi, atlikdavo namų ruošos darbus ir mokėsi.

„Taip, vaikystės aš neturėjau", - paprastai, nesiekdama sukelti gailesčio, ištaria D. Krūminia.

Keleri metai iki vyresniosios sesers avarijos Dadzitės išgyveno dar vieną stiprų sukrėtimą, kai tuomet trejų ar ketverių metų Daigos dukra susirgo. Mergaitė dėl neaiškaus viruso paguldyta į ligoninę, kurioje dėl užterštos adatos pasigavo dar ir infekciją. Gydytojai davė vos kelias valandas rasti specialių vaistų, nes kitaip mergaitei grėsė netekti rankos arba net mirti.

„Ačiū Dievui, kad vaistų pavyko gauti ir mano dukterėčia buvo išgelbėta. Dabar ji sveika ir laiminga", - pasakoja D. Krūminia.

Laižėsi ir sielos žaizdas

Per anksti užaugusi ir subrendusi Diana, sulaukusi pilnametystės, kurti savarankiško gyvenimo patraukė į Vokietiją. Jauna moteris neplanavo ten pasilikti, bet pradėjo dirbti administratore kūno rengybos centre, išmoko vokiečių kalbos, susirado draugų. Gyvenimas, atrodė, tekėjo laisvai ir nerūpestingai, kol vieną dieną vėl staiga atslinko naktis. Tą 2012-ųjų gegužės 5-ąją Diana prisimena lyg tai būtų vakar. Vokietijos greitkeliu, vadinamuoju autobanu, iš vieno miestelio į kitą pas draugus ji važiavo žiūrėti krepšinio. Vėlavo, tad skubėjo. Važiuojant dideliu greičiu pradėjo lyti.

Sumažinusi greitį Diana pasuko į išvažiavimą kito greitkelio link ir vėl pradėjo greitėti, o priešais automobilį vairavusi pensininkė staigiai stabdė. Per stabdžius kirto ir Diana. Ant ką tik pakloto naujo ir dėl to išskirtinai slidaus asfalto jos automobilis tapo nevaldomas.

„Pajutau stiprų smūgį ir apėmė jausmas, kad mano kojos sulindo į nugarą", - prisimena D. Krūminia.

Gydytojų nuosprendis buvo negailestingas: moteris niekada negalės vaikščioti. Laukė ilgi reabilitacijos mėnesiai. Diana gydėsi ne tik kūno - ir sielos žaizdas. Visas jos kruopščiai - detalė po detalė - lipdytas pasaulis dar kartą sugriuvo.

„Fizinė negalia yra viena, tačiau psichologiškai atsigauti buvo daug sunkiau. Aš gal dvejus metus gyvenau nuolat galvodama apie tai, kas įvyko ir ieškodama dėl to kaltų. Tikrai užtrukau, kol supratau, kad, nors ir sėdžiu vežimėlyje, visos durys man vis tiek yra atviros, kad privalau rasti kokios nors veiklos, kuri mane džiugintų ir skatintų nesustoti vietoje", - sako D. Krūminia. 

Kiek save mena, nuo pat vaikystės ji buvo itin judri - žaidė futbolą ir tinklinį, bėgiojo. O prieš avariją buvo pradėjusi domėtis krepšiniu, nors iki didžiosios traumos niekada nebuvo profesionali sportininkė. Kai jau pakilo iš ligoninės lovos, kai galiausiai išsilaižė sielos žaizdas, Diana ryžosi pabandyti žaisti vežimėlių krepšinį. Prireikė laiko išmokti valdyti ne tik vežimėlį - ir kamuolį jame sėdint, bet pamažu užsispyrusios latvės meistriškumas kilo.

Vežimėlių krepšinio Vokietijos lyga - viena pajėgiausių Europoje, tad Diana tapo profesionalia krepšininke ir iš žaidimo, kuris jai teikė didžiulį malonumą, pradėjo uždirbti pinigų. Ilgus metus latvė atstovavo „Doneck Dolphins Trier" klubui. Nors komandai sekėsi ir po kelių dešimtmečių ji pagaliau pateko į atkrintamąsias varžybas, nors Diana buvo viena lyderių ir neblogai uždirbdavo, ilgainiui jaunai moteris pradėjo norėti daugiau. Galiausiai ji nusprendė išmėginti ir lengvosios atletikos rungtis. Taip pamažu pradėjo mėtyti diską ir ietį.

Vis gerino rekordus

Iš pradžių Diana tik jaukinosi naują sporto šaką. Bet jos talentas metimų rungtims skleidėsi žaibiškai. Vos po poros treniruočių metų Diana jau dalyvavo pirmosiose savo paralimpinėse žaidynėse ir 2016-aisiais Rio de Žaneire F56 negalios klasėje (dėl apatinės kūno dalies funkcijų apribojimų metimus atlieka sėdintys sportininkai) iškart tapo ieties metimo paralimpine čempione, fiksuodama ir tuometį pasaulio rekordą - 23 m 26 cm.

Vokietei Martinai Willing iki tol priklausęs rekordas buvo nepajundintas 17 metų, o vėliau pati Diana dar ne kartą jį gerino. Mesdama diską Rio de Žaneire Diana laimėjo bronzą.

Latvė įsitikinusi, kad ne vien talentas leido jai tapti metimo rungčių lydere. „Aš labai daug treniravausi. Nuo pirmadienio iki penktadienio turėdavau 13 treniruočių, nes sportavau ne tik lengvąją atletiką, bet ir krepšinį. Šeštadieniais dar žaisdavau krepšinio rungtynes. Be to, vokietis treneris Siegfriedas Wegeneris, matyt, kažką manyje įžvelgė ir nukreipė teisingu keliu", - teigia Diana.

Tačiau paralimpine čempione Rio de Žaneire jau tapusios latvės ir jos trenerio S. Wegenerio keliai likus keliems mėnesiams iki 2021 m. Tokijo paralimpinių žaidynių išsiskyrė. D. Krūminia neslepia, kad vokietis pareikalavo milžiniško atlyginimo, o tokio latviai mokėti neįstengė. Tokijuje Diana laimėjo sidabrą mesdama diską ir bronzą kaip ieties metikė. Bet lengvaatletė neigia, kad netikėtas išsiskyrimas su treneriu paveikė jos rezultatus, todėl darsyk tapti čempione Tokijuje jai nepavyko.

„Tiesiog taip kartais nutinka ir trenerio pasitraukimas čia niekuo dėtas", - įsitikinusi lengvaatletė.

Prieš Tokijo žaidynes Diana atsisveikino ir su vežimėlių krepšiniu, nes suprato, kad neįmanoma ir toliau taip plėšytis tarp dviejų sporto šakų - be laisvalaikio ir alinant organizmą. Į 2024 metų Paryžiaus žaidynes Diana vėl grįžo su trenksmu ir laimėjo dar vieną paralimpinį auksą ieties metimo rungtyje. Ietį numetusi 24 m 99 cm ji pasiekė paralimpinį rekordą. Disko metime latvė buvo ketvirta. O tokia vieta ambicingos sportininkės netenkina.

„Paryžiuje turėjau tapti paralimpine čempione ir mesdama diską. Pernai, 2025-aisiais, tapau abiejų rungčių pasaulio čempione. Paryžiuje, manau, turėjau būti ir tarp disko metimo prizininkių. O ketvirtoji vieta bet kuriam sportininkui - viena nemaloniausių", - sako D. Krūminia.

Mintyse - dar vienos žaidynės

Paralimpinis sportas - ne vien Dianos gyvenimas. Vyresnioji jos sesuo Daiga Dadzitė jau kone 17 metų stovi prie Latvijos paralimpinio komiteto vairo. Su būsimuoju vyru Egonsu Krūminiu Diana susipažino jau būdama garsi sportininkė, kai studijuodama paprašė jo pagalbos ir atsidėkodama pakvietė kavos. Tada ir prasidėjo jų draugystė, peraugusi į meilę ir santuoką. 38 metų Egonsas dirba socialiniu pedagogu su elgesio sunkumų turinčiais vaikais bei jų šeimomis ir yra didžiausias į vis naujas aukštumas kopiančios žmonos aistruolis.

„Žinoma, kad jau pagalvoju ir apie 2028 metų Los Andželo paralimpines žaidynes. Manau, tikrai galiu ten varžytis, nes jaučiuosi dar turinti pakankamai jėgų. Suprantu, kad metai bėga, apie amžių primena ir traumos, bet apie karjeros pabaigą dar nemąstau. Apie tai, ką veikti toliau, matyt, svarstysiu jau po Los Andželo žaidynių", - teigia D. Krūminia.

Galybę likimo smūgių patyrusi paralimpinė čempionė visada stengiasi žvelgti tik į priekį ir nesidairyti atgal. Nors jos gyvenimo istorija verta kino filmo scenarijaus, savo išgyvenimų Diana nesureikšmina: „Taip, mano kelias nebuvo lengvas, bet nesu vienintelė tokiu keliu ėjusi. Daug žmonių patyrė didelių sunkumų, bet nepalūžo ir rado jėgų judėti pirmyn. Tai yra svarbiausia."