M.Vaičiulytė: Esi unikalus, kai turi savo nuomonę

- Nuo rudens grįžai į televizijos ekranus su vaidmeniu daugiaserijiniame filme „Juodosios našlės“. Nors daugelis televizijos filmus ir serialus skuba priskirti prie greitai suvartojamo ir pamirštamo produkto, turbūt ne visi jie tokie tušti...

- Vyrauja savotiška nuomonė, kad teatras yra gėris, televizija - blogis, kinas - dar kažkas, tarp jų pasiklydęs. Tai klišė, kurios nepaisau. Yra nuostabių spektaklių, filmų, puikių serialų ir laidų. Taip pat visur yra ir menkavertės medžiagos. Kiekvieną kūrinį reikėtų vertinti atskirai. Daugelis skuba smerkti televiziją, bet aš į tai žiūriu atlaidžiai. Mūsų televizija ganėtinai jauna, viskas dar tik kuriasi. Galbūt turime išgyventi tam tikrą neskoningo popso laikotarpį, kad eteryje atsirastų netuščių, nebanalių, kokybiškų laidų, įspūdingų savaitgalio šou, kokie rodomi, pavyzdžiui, Amerikoje. Manau, užaugsime ir visa tai atsiras. Sulaukusi pasiūlymo kur nors dalyvauti, vaidinti, aš apsvarstau konkretų projektą. Buvo laidų, kuriose atsisakiau dalyvauti, buvo ir spektaklių, kuriuose atsisakiau vaidinti. Jei sutikusi bendradarbiauti projektu nusivildavau, laikydavau tai pamoka, bet nėra tokio projekto, kūrinio, kuris būtų pakenkęs karjerai, nes visuomet susidėliodavau prioritetus.

- Ar yra serialų, kuriuos galėtum pavadinti kone reiškiniu, žiūrėti vėl ir vėl?

- Tikrai yra užsienietiškų serialų, kuriuos galima pavadinti šedevrais. Man, kaip moteriai, be konkurencijos geriausias serialas - „Seksas ir miestas“. Manau, tai nuostabus kūrinys, tuo metu analogų neturėjusi moteriška istorija, labai taiklios temos, aštrus humoras, susipynęs su moteriškais išgyvenimais ir širdies reikalais. Šį serialą galiu žiūrėti vėl ir vėl, kai kurias serijas moku atmintinai ir net žinau, kokia intonacija savo frazę ištars personažas. Stiprų įspūdį palieka ir užsienietiški vakaro ar pokalbių šou, net kai kurie realybės šou apie išgyvenimą gamtoje, „Baimės faktorius“. Turbūt panašiame projekte, kuriam reikia ruoštis ir fiziškai, ir psichologiškai, sutikčiau dalyvauti ir pati. Manau, kad tai kokybiškas popsas. O popsas yra toks žanras, kuris, atliktas kokybiškai ir nuoširdžiai, tampa masiniu reiškiniu. Jis labai daugiasluoksnis.

- Nors tave neretai galima išvysti televizoriaus ekranuose, esi sakiusi, kad labai myli teatrą. Kaip iš tiesų yra, myli teatrą ar aktorystę?

- Dabar apie savo profesiją mąstau pragmatiškiau. Laikui bėgant pamatai dalykus, kurių nežinojai esant, - daug biurokratijos, politikos, ryšių, pažinčių... Neretai gabumai pasitraukia į antrą planą. Taigi normalu, kad į viską žiūriu realiau, pragmatiškiau. Suprantu, koks efemeriškas yra teatras. Kai spektaklis vyksta - tavo kūryba yra gyva, bet kai uždanga nusileidžia - spektaklis baigtas, jo nebėra. Kai paskutinį kartą scenoje suvaidini kokį nors personažą, visai nesvarbu, kas jį prisimins, ką apie jį kalbės ar pagirs, spektaklio nebėra, jis negali būti pakartotas. Tai yra teatro žavesys ir tragizmas vienu metu. Filmuotų kūrinių pranašumas tas, kad jie išlieka, išlieka ir aktorius, įamžintas tam tikroje akimirkoje. Tačiau tikrai nesu nusivylusi pačia aktoryste, tai neįkainojama patirtis, turiu jaunatviško polėkio, kai dėl vaidmens gali padaryti daug. Norisi gero vaidmens, kūrinio, komandos ir iššūkio, ir nesvarbu, ar kursiu jį teatre, ar televizijoje. Skirtumas tik tas, kad kol kas televizijoje nėra tokių sudėtingų vaidmenų kaip teatre.

- Atrodo, kad vaidindama nebijai pasirodyti pamišusi, vulgari, nusižeminusi, tiesa?

- Kurti personažą - tai tam atsiduoti, tad nebijau pasirodyti visokia. Tačiau jei gąsdina aplinkinių nuomonė, galbūt išvis neverta tapti aktoriumi. Man nesvarbu, kas ką pagalvos, nes protingi mąstantys žmonės suvokia, kad tai - vaidmuo, personažas. O jei atsiranda žmonių, kurie po spektaklio mano, kad esu panaši į kuriamą herojų, tebūnie tai profesinis komplimentas, kad suvaidinau įtikinamai. Ryškios moterys, daug patyrusios, su savo nuopuoliais ir pakilimais, - pačios įdomiausios tiek kuriantiems aktoriams, tiek žiūrovams.

- Ar vaidindama ieškai panašumų tarp savęs ir savo personažo?

- Tyčia to nedarau, tai vyksta savaime. Kuriant personažą reikia perprasti jo psichologiją, poelgių priežastis, kodėl jis yra toks, o ne kitoks. Visa tai - analogijų su savimi ieškojimas. Tai nebūtinai yra tiesmukai panašūs įvykiai, juk nė vienas aktorius su ginklu po gatves nėra lakiojęs, nors žudiką yra vaidinę daugelis. Nebuvau emigravusi, tačiau vaidindama spektaklyje „Išvarymas“ bendrumą su savo heroje radau. Kalbu apie tai, kad ieškai vidinių panašumų - prisimeni, kokį skausmą esi patyręs, ką esi išgyvenęs. Jei nepatyrei meilės, skausmo ar dvasinių ieškojimų, jų nesuvaidinsi kurdamas personažą. Tai, ką išgyvenai, įdedi ir į savo herojų.

- Kaip manai, aktorystė - profesija ar gyvenimo būdas?

- Turėdama ne vienų metų patirtį scenoje, norėčiau tikėti, kad tai - profesija, bet bijau, kad iš dalies tai ir gyvenimo būdas. Aktorystė įtraukia ir pasisavina žmones, jie tampa tarsi jai priklausomi. Kad ir kokia nuostabi ji būtų, man vien profesijos negana. Galbūt buvo laikas, kai mąsčiau kitaip. Yra buvę etapų, kai, be darbo, daugiau nieko nelieka. Nebūdavo laiko atrašyti į svarbią žinutę ar peršalus nueiti pas gydytoją, būdavo nelengva prisiminti, kada mačiau gerą draugę... Tokiais atvejais supranti, kad tai - ne profesija, o įtraukiantis gyvenimo būdas, atskiriantis nuo tų, kurie gyvena kitaip. Manau, kad aktoriai, kalbantys vien apie teatrą, rizikuoja tapti truputį neįdomūs. Reikia mokėti atsitraukti, pailsėti, pamatyti daugiau pasaulio pusių, pakeliauti, paskaityti, pasidomėti ir politinėmis, ekonominėmis ar socialinėmis temomis, įvairiais laisvalaikio leidimo būdais. Trumpai tariant, aktorius turi būti įdomus, juk turės viską suvaidinti, atvaizduoti, papasakoti. Jis yra savotiškas veidrodis. Nesakau, kad jie turi viską išmanyti iki smulkmenų, bet turi nemažai žinoti, negali susitelkti vien į meną, teatrą. Jei imiesi ryškių vaidmenų, tampi žinomas ir kaip asmenybė, o tuomet negali būti be savo pozicijos, savo pasaulėžiūros, turi žinoti, kas pasaulyje vyksta.

- Iš pažiūros atrodai labai trapi, moteriška, bet atrodo, kad turi tvirtą charakterį...

- Ir esu tvirto charakterio, atkakli, ginanti savo nuomonę, mokanti už save pakovoti. Todėl labai mėgstu žmones, kurie taip pat turi savo nuomonę, netgi jei ji visiškai nesutampa su manąja, noriu išklausyti kitus,bet noriu, kad ir mano nuomonė būtų priimama, toleruojama, išgirsta. Nemėgstu prisitaikėlių, besišypsančių bet kam... Manau, tokie žmonės netikri. Atrodo, kad gyvename pasaulyje, kuriame išreikšti savo nuomonę reiškia būti neteisiam. Todėl patogu būti nuolankiam, prisitaikiusiam, bet aš taip nemoku. Esi unikalus, kai turi savo nuomonę. Pastebėjau, kad kuo tvirtesnę nuomonę žmogus turi, tuo jis liberalesnis priešingoms pažiūroms, o prisitaikėliai neretai yra piktesni ir skeptiškesni kitokiai pozicijai. Galbūt kvailai vis dar tikiu teisybe, jos ieškojimu, lygybe, žmonių gerumu, nors tenka neretai nusivilti. Be to, mano darbe taip jau yra - esi pats sau ir vadybininkas, ir prodiuseris. Niekas tavęs neužtars, tad tenka būti organizuotam, atsakingam ir apginti savo teises. Taip pat esu energinga, su savo vizijomis, mintimis. Tvirtai stoviu ant žemės, padebesiais neskraidau, kai kalba sukasi apie lėšas, pragyvenimą. Bet nesu ir nenoriu būti pragmatiška, pernelyg žemiška, mane pakylėja tai, kad mano vertybės nematerialios, o svajonės visada didesnės nei realu.

- Nuomonę tikrai turi, savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ neretai pasidaliji įžvalgomis įvairiomis temomis. Negaili kandžių žodžių, kai žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie senstančias Holivudo žvaigždes...

- Mano paskyroje nėra asmeninio gyvenimo detalių, tačiau kartkartėmis išreiškiu nuomonę man aktualiomis ar įdomiomis temomis. Kartais mano įrašai labai šmaikštūs, ironiški, kartais jautrūs ar sentimentalūs, kartais dvelkiantys pasipiktinimu. Esu pakritikavusi panašius pranešimus. Kai kurie žurnalistai rašo apie daug pasiekusius žmones, padariusius įtaką milijonams, tačiau atrodo, kad dėl natūralių kūno pokyčių, kurie ateina su amžiumi, juos tarsi „nurašo“. Juolab kad neretai tokių straipsnių herojėmis tampa 40-50 metų moterys. Argi jos senos? Galiausiai koks žmogus, būdamas 40-ies, gali atrodyti kaip 20-metis? Nesuprantu, kaip galima reikšti tokią kritiką. Kažkokia vieša „tuštybių mugė“.Visuomenės požiūris į tai taip pat turėtų keistis. Nors moterų išvaizda su amžiumi ir pasikeitė, jų darbai juk išliko, ypač kalbant apie pasaulinio masto žvaigždes, suvaidinusias klasika tapusiuose filmuose ar sukūrusias legendines dainas.

- Manai, šiandien per daug sureikšminama moters jaunystė, grožis, apskritai išvaizda?

- Nemanau, kad moters grožis gali būti per daug sureikšmintas. Juk tai vienas nuostabiausių dalykų. Apie moters grožį parašytos knygos, nutapyti paveikslai, dėl jo gimsta menas.. Tačiau ta grožio sąvoka šiais laikais lyg iškreipta. Priskiriama tuštybei. O aš manyčiau, kad grožis - nepaprasta jėga, su kuria gali kurti arba griauti, nelygu kaip tai išnaudoji. Tik dailioms moterims reikia padaryti trigubai daugiau, kad įrodytų, jog gyvenime viską pasiekė ne dėl savo grožio, bet pasitelkusios protą, savo darbu ir pastangomis. Nekalbu vien apie aktorystę. Esu sutikusi moterų, dirbančių visai kitose srityse ir ten patiriančių diskriminaciją būtent dėl savo grožio ir jaunystės. Jos tarsi turi atlikti papildomą testą, kad parodytų, ko iš tiesų yra vertos. Jaunystė yra gerai, bet ji mums visiems gamtos tik paskolinta. Reikia išmokti priklausyti tam tikrai amžiaus kategorijai. Jei tau 18-a - būk aštuoniolikmetė, jei jau 30 metų - būk trisdešimtmetė, jei esi vyresnė - būk tokia. Skirtingos amžiaus kategorijos konkuruoti neturėtų. Liūdna, jei 40-metė didžiuojasi tuo, kad atrodo jauniau nei dvidešimtmetė. Kodėl tai pasiekimas? Nesu prieš įvairias procedūras, kosmetiką, sveiką gyvenseną. Tegul kiekviena rūpinasi savimi, kaip moka. Bet leiskite jaunoms ir gražioms pasidžiaugti tuo nediskriminuodami, o einant metams oriai ir išdidžiai senti nekritikuodami ir to.

- Pati grožiu rūpiniesi todėl, kad tai teikia malonumą, ar todėl, kad darbas savotiškai įpareigoja?

- Jei atvirai, manau, kad priešingai - per mažai rūpinuosi savo grožiu. Kartais pagalvoju, kad jeigu miegočiau tiek, kiek reikia, valgyčiau, kaip patariama, pasidaryčiau bent kelias grožio procedūras per mėnesį, būtų puiku. Įvairios SPA procedūros, baseinas, garinė pirtis, masažai man labai patinka, ne dėl naudos grožiui, bet dėl teikiamo malonumo, tačiau ne visuomet turiu laiko pasimėgauti. Nekalbu apie prižiūrėtus plaukus ar sutvarkytus nagus - man tai atrodo savaime suprantama būtinybė. Pasidažyti ar avėti aukštakulnius mokėjau visada. Darbas kažkiek įpareigoja, bet Lietuvos aktoriai gali atrodyti, kaip nori. Aš priklausau ne popscenai, o meno pasauliui. Čia taip pat egzistuoja savotiškas filtras, atrodo, kad vyrauja nuomonė, jog kuo mažiau rūpiniesi savimi išoriškai, tuo turtingesnis tavo vidinis pasaulis. Su tokia diskriminacija teko susidurti ir man. Būdama jaunesnė negalėjau suprasti, kaip vidinį žmogaus pasaulį galima pamatuoti pagal avimus batus, plaukus ar padažytas blakstienas. Galvodavau: juk viduje esu asmenybė, kaip mane galėjo vertinti kaip paveikslėlį? Tačiau vėliau supratau, kad tai - nors ir skeptiškas, bet labai didelis komplimentas. Galbūt žmonėms paprasčiau, kai gali kitus sudėlioti į tam tikrus skyrelius, lentynėles, bet aš mąstau plačiau.

- Turi kokių nors moteriškų silpnybių? Gal, kaip ir kitos, sunkiai atsispiri aukštakulniams?

- Aukštakulniai - mano silpnybė. Jų turiu labai daug, įsigytų skirtingose pasaulio vietose, kai kurie jų išskirtiniai, unikalūs, kiti pirkti paprasčiausiose parduotuvytėse, net neįtartum, kad tokių ten yra. Tiesiog aš ir bateliai mokame vieni kitus surasti netikėčiausiose vietose! Aukštakulniai man ir gražu, ir patogu. Man tai pats ryškiausias garderobo aksesuaras.

- Kas tau yra moteriškumas?

- Turbūt moteriškumo suvokimas – subtili tema. Pasaulis gražus tuo, kad skirtingos moterys patinka skirtingiems vyrams. Visgi būkime atviri – kai kurios moterys daro įspūdį daugeliui, o kitos ne. Manau, tai kažkas duota iš aukščiau, ko niekaip dirbtinai nesuvaidinsi ir nesukursi. Moterys, kurios man atrodo moteriškos, iš tiesų yra labai skirtingos, tiek išvaizda, tiek profesiniais pasiekimais, tiek kitomis savo savybėmis. Kalbant teoriškai, moteriška moteris yra ir švelni, seksuali, linksma, protinga, charizmatiška... galima ilgai vardyti. Esu girdėjusi mintį, kad vyrišką kostiumą gali vilkėti tik labai moteriška moteris, nes tik tokios moters šis drabužis nepavers vyriška. Moteriškumas - neapčiuopiama visuma to, kas esi, atsiskleidžianti per tavo žvilgsnį, žodžius, mintis, protą, plaukų galiukus, kaukšėjimą aukštakulniais... Man patinka ryškios moterys! Lepumas ir dirbtinis trapumas manęs nežavi ir neatrodo moteriška. Švelnumas, stiprumas ir tam tikras polėkis mane žavi. Tai įgimtas dalykas, kurį arba turi, arba ne. Gali būti su vėjyje sutaršytais plaukais, elegantiškais perlais ar tatuiruote per visą nugarą, nesvarbu, tiesiog arba esi moteriška, arba ne.

- Viena iš tavo aistrų - kelionės. Kurie kraštai traukia labiausiai?

- Apskritai norėčiau daug keliauti, pamatyti pasaulio: ir, megapolių šurmulio, ir nepaliestos gamtos, kur nėra civilizacijos. Kadangi tiek keliauti, kiek norisi, galimybių nėra, labiausiai norėčiau pakeliauti po šiltus kraštus – Pietų Europą, Australiją, norėčiau aplankyti visas Amerikos valstijas ir pamatyti jų skirtumus.

- Ar kelionėse esi išbandžiusi ką nors egzotiško arba paragavusi ko nors neįprasto lietuviškam gomuriui?

- Su teatru šią vasarą vykome gastrolių į Kiniją, Pekiną. Tai mano pirmasis apsilankymas Azijoje. Vykdama norėjau paragauti ko nors egzotiško, pavyzdžiui, skėrio, taigi apsilankiau maisto turguje. Ten tiek kvapų, šurmulio, visko - nuo to, kas spalvota, kvapnu ir gražu, iki to, kas atrodo bjauriai ir atstumia. Nusipirkau skorpioną ir jį nutariau suvalgyti viešbutyje. Be reikalo nuogąstavau- skonis buvo ganėtinai paprastas, priminė bulvių traškučius ar keptą stintą.

- Tavo gyvenimas atrodo įdomus, o karjera labai sėkminga. Kaip manai, gimei po laiminga žvaigžde?

-  Iš savo žvaigždės noriu tik vieno - kas mano, tas mano. Kas ne mano - nereikia. Kas mano - ateis.


DOSJĖ:

Gimė 1984 05 05  Kaune.

Studijavo aktorinį meistriškumą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, magistrantūroje studijavo režisūrą.

2006-2011m. Klaipėdos dramos teatras

Nuo 2011 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Apdovanojimai:

2010 m. „Ryškiausias debiutas“. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis (už Marijos vaidmenį G.Grajausko spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, rež. Jonas Vaitkus).

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis"