Viena sėkmingiausių Lietuvos grupių „Biplan“ šiuo metu išgyvena renesansą. Lengvai į atmintį įsirašanti daina „Amore“ tapo absoliučiu hitu. Pernai grupė išleido du albumus, sukūrė šešis vaizdo klipus, o šiuo metu keliauja po Lietuvą su „Amore“ turu. Norintieji išgirsti dar gali suspėti į traukinį: gegužės 10 dieną „Biplan“ koncertuos Marijampolėje, gegužės 11 dieną – Kaune, o baigiamasis koncertas gegužės 13 dieną vyks Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Rudenį 18-ąjį gimtadienį švęsiančios grupės ilgaamžiškumo ir sėkmės priežastis - „Biplan“ nariai kartu ne tik dirba, bet ir yra seni geri draugai.
- Kokia jūsų populiariosios dainos „Amore“ sukūrimo istorija?
- Ši daina atsirado tyčia netyčia. Toks tyčinis netyčiukas. Režisierius Donatas Ulvydas, senas „Biplan“ bičiulis, jau montavo filmą „Valentinas vienas“ ir kreipėsi į mus pagrindinės dainos.
- O kur čia tyčinis netyčiukas?
- Daina sukurta specialiai filmui, bet mes labai ilgai neturėjome teksto ir jau buvome susitaikę su mintimi, kad skambės tik muzika. „Amore“ tekstas gimė gal per pusvalandį, likus savaitei iki filmo montavimo pabaigos. Tai buvo stebuklas. Šansas, kad tekstas atsiras, buvo vienas iš dešimties tūkstančių.
- Daina „Amore“, kaip ir daug kitų jūsų dainų, tapo hitu. Gal žinote hito formulę?
- Ne. Jei žinočiau, per tuos kelis mėnesius nuo „Amore“ pasirodymo jau būtume sukūrę dar tris tokias dainas. (Juokiasi.) Man regis, „Amore“ išpopuliarėjo dėl vienintelės ir gana mistinės priežasties: darbas vyko su režisieriumi Donatu Ulvydu.
- O ką Ulvydas?
- Jis režisavo pirmą rimtą „Biplan“ klipą dainai „Labas rytas“ 1998-aisiais. Donatas buvo dar studentas. Tai, matyt, mūsų bendradarbiavimą su Donatu galima apibūdinti taip: retai, bet taikliai. Po 15 metų mes ir vėl susitikome ir sukūrėme kai ką gražaus.
- Kur filmuota ta klipo dalis, kur „Biplan“ prie ežero lauželį kūrena?
- Trakuose.
- Kokios dainos skamba per „Amore“ turo koncertus?
- Įvairios. Nuo pirmosios dainos „Londone“, kurią sukūrėme 1995-aisiais, grupės įkūrimo metais, iki pernai išleisto albumo „Meilė“ dainų ir hitu tapusios „Amore“. Retas „Biplan“ pasirodymas praeina be 15 metų skambančios dainos „Labas rytas“, ir mums neatsibosta jos groti. O „Amore“ turą galima vadinti savotišku geriausių „Biplan“ dainų rinkiniu.
- Ar kuriate ir liūdnas dainas?
- Yra ir liūdnų, ir verčiančių susimąstyti, tik tiek,
kad jos netampa labai populiarios. Apskritai turbūt „Biplan“ yra prilipusi etiketė, kad esame kažkas linksmo, lengvo, galbūt kartais chuliganiško, ir mes šios etiketės visai nesikratome. Mes neplanuojame, kokią dainą – linksmą ar liūdną – dabar sukursime. Mes transliuojame tai, kas eina iš mūsų.
- 2012 metais išleidote du albumus, šešis vaizdo klipus, AGATA duomenimis, patenkate į radijo stotyse grojamiausių grupių sąrašą. Grupė išgyvena renesansą?
- Iš tikrųjų 2012, 2013 metai mums labai aktyvūs. Bet tai natūrali grupės gyvenimo eiga. Kai šiek tiek patyli, tada šiek tiek pabūni ant bangos... Dabar, matyt, tas laikas, kai mums reikia transliuoti viską, kas susikaupė. Kai pajusime, kad reikia pauzės, taip ir padarysime.
Labai man keistai skamba klausimas: „Kur jūs pradingote?“ Bet tam, kad sukurtum dainą ar įrašytum albumą, turi šiek tiek laiko praleisti studijoje.
- Kai reikia ką nors sukurti, lauki mūzos ar iš savęs spaudi?
- Kartais spaudžiu, bet dažniausiai nelabai kas iš to išeina. Nes tu gali iš savęs išspausti kaip iš dantų pastos tūtelės, bet tai nereiškia, kad bus gražu, kokybiška, patiks pačiam ir nereikės visko po savaitės perdaryti. Dažniausiai laukiu, kada ta panelė mūza atskris pati, nors ji gana įnoringa.
- Kodėl „Biplan“ nematyti televiziniuose projektuose?
- Juose pagroti – jokių problemų. Bet dažniausiai mus kviečia į tokius projektus, kuriuose savęs nematome. Pavyzdžiui, šokti... Tai mūsų televizijoje nėra sąmoningai.
- Nemoki šokti?
- Didelis mėgėjas nesu. Atvirai pasakius, esu blogas šokėjas. Matyt, kas nors man trukdo. (Juokiasi.) Eiti šokti dėl populiarumo? Ne. Mes pabandysime būti žinomi savo kūryba. Štai dabar paleidome „Amore“, ir tai labai jaučiama. Eini gatve ir tau sako: „O, amore...“ Anksčiau sakydavo: „O, labas rytas...“ Ir kas nelabai džiugindavo: „O, Andzelmutė eina...“ Mes populiarūs dėl to, ką darome, kas esame. O šokėjai mes nesame.
- „Biplan“ nuolat dairosi ir į Rusijos rinką. Kur albumų parduodate daugiau – Lietuvoje ar Rusijoje?
- Rusijos rinka mums įdomi ir šią vasarą turėsime ten koncertų, bet kalbėti apie albumų tiražus nebėra prasmės. Iš albumų pardavimo Lietuvoje seniausiai niekas negyvena. O jei ir gyveno, tai tik vienetai. Dabar albumai parduodami per koncertus. Mano galva, albumas yra toks taškas, kurį padedi po tam tikro kūrybinio etapo. Fiziniu pavidalu išleistas albumas yra prestižo reikalas, o mes galime sau tai leisti.
- Iš ko gyvenate?
- Iš koncertų. Ir tai nėra blogai, nes koncertas – sąžiningas pinigų uždirbimo būdas. Per koncertą tu išeini su gitara rankose, toks, koks esi. Ir jei ateina žmonių tavęs pasiklausyti, tai ir yra įvertinimas.
- Kaip ilsiesi?
- Jei laisvo laiko yra daugiau, vykstu į Vokietiją pas šeimą (Maksas turi žmoną Evą ir trejų metų dukrą Ameli (Amelie) - aut. past.). Geresnio poilsio nei būti su šeima man nėra. Jei turiu kelias dienas, dažnai praleidžiu jas su grupe. Mes nesame kolektyvas ta prasme, kad susibėgame parepetuoti, įrašyti dainą ir išsiskirstome kas sau. Turime bendros su muzika nesusijusios veiklos, pavyzdžiui, žaidžiame futbolą, važiuojame į sodybą... Kaip ir visi normalūs žmonės.
- Kam išleistum paskutinius pinigus?
- Bet kam, kas susiję su šeima. Jei turėčiau labai daug pinigų, negailėčiau jų kelionėms. Noriu aplankyti Kubą, kol gyvas Fidelis Kastras (Kubos vadovas - aut. past.). Manau, jam išėjus Kuba pasikeis. Noriu pamatyti Australiją.
- Ir dar tu turi daug gitarų...
- Dabar yra septynios. Bet visi muzikantai, kurie į savo darbą žiūri rimtai, panašiai tiek instrumentų ir turi. Kiekviena gitara turi kitą skambesį, be to, reikia ir naminės gitaros, kurią visada turi po ranka, jei kepant kiaušinienę į galvą šautų kokia mintis. Pusiau rimtai, pusiau juokais: gera gitara yra savotiška investicija, nes gitaros kuo senesnės, tuo geriau skamba ir tampa brangesnės.
- Ko visada turi būti tavo šaldytuve?
- Kiaušinių.
- O kas maitina tavo sielą?
- Meilė. Taip paprastai, ir net nebandysiu čia ką nors daugiau aiškinti. Meilė plačiąja prasme. Meilė apskritai. Meilė yra visa ko variklis. Banalybė, bet taip yra.
- Ar susilaukus dukters atsirado gobšumas turėti daugiau vaikų?
- Atsirado. (Šypsosi.)
- Ką su dukra mėgstate veikti?
- Mudu apskritai sieja stiprus vidinis ryšys. Vienas kitą labai gerai suprantame. Ji labai dažnai pasielgia taip, kaip būčiau pasielgęs aš, ir nebūtinai tik vaikystėje. Mums nesvarbu, ką veikti, – tiesiog mėgaujamės bendravimu. Mėgstame piešti. Mano mama – dailininkė, aš ir pats nuo vaikystės piešiu, todėl noriu, kad dukra taip pat išlavintų ranką.
- Koks klausimas gyvenime tau šiuo metu neduoda ramybės?
- Konkrečiai neatsakysiu, bet, man atrodo, bet kokiam mąstančiam ir nesustabarėjusiam žmogui kiekvieną dieną iškyla aibė klausimų. O aš save priskirčiau prie tokių žmonių. Jei rimtesnių klausimų galvoje nėra, tai jau signaliukas, kad su savo gyvenimu reikia ką nors daryti.
- Ar skaitai knygas?
- Būtinai! Kažkoks garsus žmogus yra pasakęs, kad kai mes sulauksime kartos, kuri nebeskaitys knygų, tai mes sulauksime idiotų kartos. Tai aš visiškai pritariu. Knygų skaitymas yra būtina. Paskutinė perskaityta knyga – F.S.Ficdžeraldo (Fitzgerald) romanas „Švelni naktis“.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"
