2 nuotr.Pasiilgę romantikos ir jausmingų eilių savo dainių atrado interneto platybėse. Kaunietis Mantvydas Leknickas (26) išgarsėjo kaip pirmasis poezijos autorius, debiutavęs naudodamasis vien socialiniais tinklais, kur turi dešimtis tūkstančių sekėjų. Praėjusių metų pabaigoje jo eilės sugulė į knygą „Kniedytos mintys“. Tiesa, jei ne Mantvydo užsispyrimas, jo kūryba ir būtų likusi tik įrašais internete – leidyklos jo knygai buvo pasakiusios griežtą „ne“, bet jaunasis rašytojas rado būdą išleisti savo knygą, jau per pirmąją savaitę sulaukusią stulbinančio populiarumo.
- Praėjusių metų pabaigoje pasirodė tavo knyga „Kniedytos mintys“. Kokia ji?
- Mano knyga – tai tokia pat kūryba, kurią galima visiškai nemokamai skaityti mano socialinėje paskyroje. Į ją sudėjau visą save ir tikiu, kad kiekvienas skaitytojas tai jaučia. Kiekvienas eilėraštis gali būti skaitomas ne vieną kartą, todėl viliuosi, kad prie jos skaitytojai sugrįžta net ir perskaitę nuo pradžios iki pabaigos.
- Išgarsėjai socialiniame tinkle, kodėl taip norėjosi išleisti popierinę knygą?
- Tai buvo dar viena mano svajonė. Visada troškau išleisti knygą, tačiau niekada nesitikėjau, kad ji bus tokia. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors rašysiu poeziją!
- Tiesa, kad iš pradžių leidyklos atmetė tavo poezijos knygos idėją? Kaip ji išvydo dienos šviesą?
- Taip, tai tiesa. Nenorėčiau to sureikšminti, tiesiog malonu, kad vėliau tos pačios leidyklos pasiūlė bendradarbiauti, tad nepraradau tikėjimo šviesia leidyklų ateitimi. Tikiuosi, kad esu pavyzdys, kaip niekam nežinomas kūrėjas gali sėkmingai iššauti pirmuoju šūviu. O dienos šviesą knyga išvydo visai „paprastai“ – tiesiog sugalvojau padaryti išankstinį dar neišleistų knygų užsakymą, tada ir pamačiau, kiek žmonių tikrai nori įsigyti mano knygą. Prieš tai, kai knyga buvo atspausdinta ant popieriaus, norintys ją įsigyti knygą užsisakė internete.
- Per pirmą savaitę tavo poezijos knygą užsisakė ir įsigijo apie 1500 žmonių. Ar pats tikėjaisi tokios sėkmės?
- Žinoma, kad giliai širdyje tikėjau sėkme. Kita vertus, tokių skaičių tikėtis galėjo tik beprotis. Optimistinis scenarijus buvo 300 knygų. Esu laimingas, kad šis skaičius buvo pranoktas penkis kartus – tai (ne)didelis stebuklas!
- Kada atsirado pirmosios M.Leknicko eilės?
- Pirmosios eilės atsirado dar vaikystėje, tačiau to visai neprisimenu. Tai, ką rašau šiandien, pradėjau kurti prieš trejus metus.
- Nors rašyti pradėjai seniai, baigęs mokyklą pasirinkai politikos studijas. Kodėl?
- Visada svajojau tapti politiku, tačiau, laikui bėgant, supratau, kad šis tikslas manęs nebedomina. Kita vertus, džiaugiuosi pasirinkęs šias studijas, nes patekau į nuostabią aplinką, susipažinau su žmonėmis, kurie mąsto panašiai, ir įgijau labai daug žinių.
- Veikiausiai esi pirmasis lietuvių poetas, išgarsėjęs socialiniame tinkle. Kodėl pasirinkai tokį kelią?
- Socialiniai tinklai tėra nauja visuomenės komunikavimo forma. Anksčiau rašytojams su savo skaitytojais bendrauti buvo daug sunkiau – jie laiškus turėdavo atrašyti ranka, o šiandien visa tai galima padaryti mobiliuoju telefonu. Šiandieniniame pasaulyje nesinaudoti internetu kūrėjui tolygu savižudybei – mes internete skaitome naujienas, sekame politikus, visuomenės veikėjus, stebime įvairiausias tendencijas, todėl kūrėjas negali atsilikti ir savo kūrybą pateikti skaitmeniniu formatu.
- Šiuo metu tavo paskyra „Facebook“ turi daugiau nei 48 tūkst gerbėjų ir sekėjų. Ką tau reiškia tokie skaičiai?
- Skaičiai nereiškia nieko daugiau, tik palaikymą ir atsakomybę. Esu laimingas, kad mane seka daug žmonių, tačiau to nesureikšminu ir neskaičiuoju, kiek jų yra. Man kur kas maloniau žinoti, kiek skaitytojų įsigijo mano knygą ar parašė laišką su įžvalgomis, pastebėjimais bei interpretacijomis. Vėl galima grįžti prie politikos – gana kvailai skambėtų, jei politikas nuolat minėtų tikslų už jį balsą atidavusių rinkėjų skaičių.
- Tavo poezija, panašu, žavi labai skirtingus žmones. Ar tiesa, kad gavai laišką iš moters, kuri jau perkopė 70 metų?
- Taip, tik tai buvo ne laiškas, o įrašas ant mano „sienos“. Ji susikūrė „Facebook“ paskyrą, kad galėtų parašyti smagią žinutę! Tai tiesiog neįtikėtina!
- Dažnas vis dar laiko lietuvius santūria tauta, nemokančia sakyti pagyrimų. Ar daug sulauki žinučių ir laiškų iš savo gerbėjų?
- Visiškai nesutinku. Tiksliau, pritariu, kad toks įvaizdis egzistuoja, tačiau žinučių ir atsiliepimų sulaukiu nuolat! Dažniausiai gaunu laiškų su gana asmeninėmis detalėmis. Skaitytojai dalijasi savo gyvenimo patirtimis, kaip juos paveikia mano kūryba, sulaukiu klausimų, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Stengiuosi atsakyti visiems, tiesa, pastaruoju metu tai padaryti tampa vis sunkiau.
- Tave jau pradeda vadinti šių laikų Šekspyru. Malonus toks apibūdinimas?
- Šis palyginimas mane glumina, tad stengiuosi jo vengti.
- Kokius autorius pats mielai skaitai?
- Vieni mėgstamiausių autorių – Ch.Bukovskis, F.Beigbederis, Ė.M.Remarkas, E. Hemingvėjus bei F.S.Ficdžeraldas.
- Vis dar gretinami žodžiai poezija ir banalumas. Tai tėra klaidingas stereotipas, atgyvenęs mąstymas ar kita?
- Žmonės, kurie dažniausiai vartoja žodį banalumas, – dažniausiai tėra nuobodos, slapčia komentuojantys internetinių naujienų portalų straipsnius ir turintys didelių kompleksų.
- Rašai apie moteris ir meilę, kaip išlikti nebanaliam?
- Jei kuri tai, ką išgyveni iš tikrųjų, banaliam tapti tiesiog neįmanoma.
- Vis dėlto žmonėms tavo poezija buvo kaip gaivaus oro pliūpsnis. Manai, jau pasiilgome romantikos, jausmingų eilių?
- Sunku pasakyti. Manau, visame pasaulyje ši tema niekada nebuvo pamiršta, o Lietuvoje apie tai kalbėti daug kas nedrįso dėl sovietinio režimo. Gal tai perėmė ir jaunoji karta, kuri vis dar vengia atsiverti, kalbėti apie savo vidinį pasaulį bei pasirodyti „silpna“.
- Dauguma tavo eilių tinklaraštyje rašytos ranka, kitos primena spausdinimo mašinėlės šriftą. Negaila, kad popierinę knygą ir ranka rašytą žodį po truputį naikina šiuolaikinės technologijos? Nemanai, kad spauda išnyks?
- Manau, spauda neišnyks. Skaityti tikrą knygą yra nenusakoma laimė. Tai – intymus prisilietimas prie rašytojo minčių. Skamba gana naiviai, tačiau skaitydamas knygas tą jausmą jaučiu pats. Grįžtant prie šiuolaikinių technologijų – tikiu, kad tai yra puikus kelias pasiekti skaitytoją, sudominti jį ir galiausiai „sugrąžinti“ prie popierinio varianto.
- Baigei politikos mokslus, išgarsėjai kaip rašytojas, tačiau visi besidomintys verslu galėjo išvysti tave verslumo skatinimo konferencijoje „Login 2015“. Esi dar ir verslininkas?
- Esu socialinių tinklų agentūros „Cocos“ įkūrėjas ir rūpinuosi prekės ženklų bei įmonių komunikacija „Facebook“. Šis darbas yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis, kuriame, laimei, taip pat dominuoja kūryba!
- Stereotipas, kad kūrėjo siela turi būti nevaržoma ir laisva? O gal politikoje ir versle kūrybos tiek pat kiek poezijoje?
- Būtent! Manau, kad kūrybos apraiškos egzistuoja visur! Jei žmogus dirba mylimą darbą, jei jis tai daro iš širdies ir įdeda visą save – tai tikrų tikriausia kūryba!
- Tai kas esi – verslininkas, politikas ar rašytojas?
- Nenoriu apsiriboti. Esu žmogus, kuriam pavyko rasti tai, kas mane daro laimingą!
DOSJĖ:
Gimė: 1989-04-15
Studijavo politikos mokslus (Vytauto Didžiojo universitetas)
Įkūrė reklamos agentūrą „Cocos“
Mantvydo Leknicko eilės:
kaip gi Tu -
būdama tokia
lengva,
trapi,
manyje tokia
sunki esi?
***
Pasilikdamas Tave nakty,
pažadą daviau
atėjus rytui, atiduot.
Dar niekad nebuvau
taip klydęs.
Dar niekad nemaniau,
kad galiu būti toks.
Godus.
***
išeitys ištirpsta,
kai į tavo duris
pasibeldžia Laisvė:
plaukuose žiedai
ir
kvepiantys riešai.
***
Vienintelis būdas paliesti Tavo lūpas - rašyti.
Ir tikėtis, kad skaitai.
Ir tikėtis, kad skaitai garsiai.
***
PASLAPTIS
ir kuris iš mūsų didesnis beprotis:
aš- paleisdamas vėjais
gautas progas
ar gyvenimas -
vis nesiliaujantis jas siuntęs?
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
