Teisingų lietuviškų patarimų knyga - toji, kurion senelių ir prosenelių išmintis sudėta štai ką porina: "Jei kyla gaisras namuose, tai nereikia pirmiausia pagalvės iš namų nešt, nes atmintį pamesi ir viskas sudegs. Pirmiausia reikia nusitvert už stalo kampo. Ir - jei taip padarysi - gerą atmintį atgaivinsi bei viską iš ugnies išgelbėsi..."
Tačiau močiutės šiaulietės, matyt, ėmė ir pamiršo seną patarimą. Ir todėl supleškėjo namelis iki pamatų. Ir todėl nukeliavo dvi močiutytės dangun...
Visai nenorėčiau šį gražų šeštadienio rytą apie nesmagią nelaimę šnekėti. Betgi visai ne apie nelaimę rašinys. Apie televiziją. Todėl tęsiu.
Kitame Lietuvos pakrašty - Šilutėje - taip pat dviese gyveno. Abudu jau sunkiai krutantys. Tad taip juos sudegusius ir rado: jis, angliuku pavirtęs, gulėjo lovoje, o ji ant tos lovos sėdėjo. Bet jau irgi akeles užmerkusi. "Kieme gailiai inkštė šuo", - pasakė balsas iš ekrano...
Netoli nuo Šilutės - viename Pagėgių daugiabutyje - taip pat kilo gaisras. Televizinės laidos vedėjas apie jį taip pat labai gražiai pranešė: "Rastas kūnas. Medikai nustatė, kad miręs".
Kai tokios naujienos, tai beveik džiaugtis imi vos vos drungnais A.Zuoko radiatoriais. Mat rašau Jums iš Vilniaus. Elektrinį šildytuvą baiminuosi įjungti, o televiziją bijau išjungti. Kad nepraleisčiau Svarbiųjų Naujienų.
Jei būčiau išjungęs, būčiau nesužinojęs, kad Vievyje taip pat degė gyvenamasis namas. Jame taip pat buvo rastas vyro lavonas. "O iš gaisro išgelbėtą moterį kažkur išsivedė jos dukra", - paaiškino mums Gaisrų Komentatorius. Ir tai, matyt, buvo labai svarbu.
O nesvarbu tai, kad Šilutėje jau buvom. Nes iš Vievio vėl važiuojam į ją. Mat čia ponas Kazimieras, švęsdamas aštuoniasdešimt aštuntąjį gimtadienį, vėl per stipriai pasikūreno. Ir, žinoma, jo namelis taip pat supleškėjo. O jubiliatas senelis, ačiū Dievui, išsigelbėjo.
Tą pačią keturioliktą laidos minutę išgirdom ir dar vieną džiaugsmingą pranešimą: gyvas po gaisro liko vyriškis, supleškinęs savo trobelę ir Vilniaus Dvarčionių gatvėje. Ir to namo, kuris sudegė Palangos centre, gyventojas taip pat liko gyvas.
Tad kas gi čia skleidžia erezijas, kad televizija tauzija vien negatyvias naujienas? Ne visi gi uždusę ar suanglėję!
Išties, ne visi. Štai kai Ukmergėj bandė vyrai užšalusį vandentiekį atšildyti, vėl visi gyvi liko. Tik lubos ir sienos nuo eilinio gaisriuko aprūko.
O Radvilišky dar įdomiau ir smagiau. "Atėjo bachūrėlis, - sako gaisro liudininkė, - paprašė degtukų, o paskui žiūriu - gaisras!"
Po tokių televizinių žiūrėjimų - kaip po sunkios šienapjūtės: krenti lovon it smalkių pakirstas ir vis vien košmarai sapnuojas - dūmai ir ugnys visokios.
O ryte Garbanotosios Buhalterės klausiu: "Ar gerai sapne ugnį matyti?"
Prieš pateikdamas išsamų jos atsakymą dabar turiu bent trejetą sakinių apie meilę parašyti. Netrukus suprasite kodėl...
Nemanau, kad kokie nors savo sunkų darbą dirbantys ugniagesiai mane už šį rašinį imtų ir pamiltų. Mat neparodžiau nei to sunkaus darbo, nei jų didvyriškumo. Paguoda viena: apie tai toji televizija taip pat nė menkiausiu žodeliu neužsiminė.
Tai gal pamils tie, kuriuos nuo ugninio slibino profilaktiškai pabandėm išgelbėti? Kuriuos galbūt perspėjom?
Bet nei mes perspėjom, nei ką...
Toji televizija taip pat nei išgelbėjo, nei perspėjo...
Ji tik pranešė rodanti laidą "Savaitės kriminalai".
Mes tik suabejojom, ar gaisras (kiekvienas gaisras) yra kriminalas...
Tai kas dar (ir už ką?) rašančius apie gaisrus ir juos televizijoje rodančius galėtų mylėti? Gal žiūrovas, kuriam paskiau tie gaisrai sapnuojasi?
"Gal ir žiūrovas", - sako Garbanotoji Buhalterė.
Ir atsiverčia 1925 metais Tilžėje išleistą sapnininką.
O ten juodu ant balto parašyta: "Jei sapne ugnį degančią matysi reiškia esi kieno nors slaptai mylimas..."
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
