Vienintelis žmogus, palaidotas Mėnulyje

Jis svajojo nuskristi į Mėnulį, bet svajonė buvo nepasiekiama. Užtat po mirties mokslininkas atsidūrė ten, kur taip veržėsi.

Kai visi klydo, jis buvo teisus

Praeito amžiaus 6-7 dešimtmetyje visi mokslininkai beveik vieningai manė, kad krateriai Žemėje ir Mėnulyje - senovinių vulkanų pėdsakai.

Logiška ir akivaizdu? Bet J.Šumeikeris tokiais teiginiais abejojo. Jis metų metus važinėjo po mūsų planetą, nuo sausringų lygumų iki uolėtų kalnų, landžiojo po tarpeklius, leidosi į gilias įdubas, kantriai rinko akmenis ir skrupulingai matavo kraterių dydį.

Kaupėsi jo užrašai: pastabos apie keistus uolienų sluoksnius, neįprastus mineralus, plyšių, niekaip nederančių prie visuotinai priimtos vulkaninės teorijos, piešiniai.

Kiekviena smulkmena galėjo tapti mįslės raktu, ir jis nepraleisdavo nieko. Jis gerai prisiminė dieną, kai pirmą kartą pamatė Arizonos kraterį, kuris pribloškė jį dydžiu - tarsi smūgio metu būtų sustingusi planeta.

J.Šumeikeris valandų valandas vaikščiojo pakraščiu, tyrinėjo sluoksnius, ėmė mėginius. Tada jis jau pradėjo įtarti: tai ne vulkanas, pernelyg daug neatitikimų.

Proveržis įvyko 7-me dešimtmetyje. Ištyrinėjęs Arizonos kraterį, J.Šumeikeris užtikrintai pareiškė: tai ne vulkanas, tai meteorito smūgio pėdsakas. O svarbiausia - tai vyko ne kartą.

Jis įrodė, kad dauguma kraterių, tarp jų - Mėnulio, atsirado būtent taip. Tai buvo perversmas moksle. Pasirodė, kad meteoritų smūgiai - ne reti atsitiktinumai, o galingas veiksnys, milijardus metų formavęs planetos veidą.

Taip gimė astrogeologija. 1961 m. J.Šumeikeris įsteigė JAV geologijos tarnybos Astrogeologijos centrą ir pradėjo vadovauti naujai mokslo krypčiai.

Iš pradžių kolegos su nepasitikėjimu vertino jo idėjas, pernelyg jau jos buvo radikalios. Bet J.Šumeikeris nepasidavė, metodiškai rinko įrodymus, iš ekspedicijų veždavosi uolienų pavyzdžius su aiškiais smūgių pėdsakais, rodydavo kraterių nuotraukas, aiškino.

Faktas po fakto, ir jis privertė skeptikus pakeisti požiūrį. Atkaklumas galų gale nugalėjo - J.Šumeikerio idėjos buvo pripažintos, o astrogeologija tapo visaverčiu mokslu.

Žvaigždžių medžioklė: kometos ir asteroidai

Teorija - gerai, bet mokslininkas norėjo daugiau. Kartu su žmona, astronome Karolina, mokslininkas leidosi į mažųjų Saulės sistemos kūnų medžioklę.

Naktimis, kai dangus atsiskleisdavo visu grožiu, jie pasikeisdami budėjo prie teleskopo. Tamsioje observatorijoje tvyrojo ypatinga atmosfera: silpna raudona šviesa, tylus laikrodžio tiksėjimas, fotoplokštelių tarkšėjimas.

Kai kada atrodydavo, kad visa tai yra beviltiška, bet jie nepasidavė. Jų atkaklaus darbo vaisiai pasirodė išties įspūdingi: iš viso sutuoktiniai atrado 1125 naujus asteroidus ir 32 anksčiau nežinomas kometas.

Kiekvienas naujas objektas kataloge - tai valandos, praleistos įtemptai tyrinėjant nuotraukas, skrupulingai skaičiuojant, pertikrinant duomenis.

Kartais atrodydavo, kad jie ieško adatos šieno kaugėje: mažytis taškelis tarp tūkstančių žvaigždžių, vos pastebimas poslinkis kadrų serijoje. Bet tyrinėtojų azartas jiems neleido nurimti.

Tarp visų atradimų įdomiausias - garsioji Šumeikerio-Levio 9 kometa. Ji buvo pastebėta 1993 m. kartu su kanadiečiu astronomu Deividu Leviu (David Levy).

Jie dirbo draugiškai, savaip: trys entuziastai prie kompiuterio, išdidintos naktinio dangaus nuotraukos, ginčai dėl įtartinų objektų.

Kai duomenys sutapo ir pasidarė akivaizdu, kad jie išties atrado naują kometą, atėjo triumfo akimirka. Bet nuostabiausias dalykas dar tik laukė: jau pirminė analizė parodė - kometa yra ne vientisa, o suskilusi į fragmentus, tarsi kas būtų ją suplėšęs į gabalus.

Reginys, lauktas šimtmečius

1994 m. mokslo pasaulis įtemptai laukė. Pirmą kartą astronomijos istorijoje mokslininkai sulaukė galimybės ne tik užfiksuoti įvykį post factum, o numatyti ir stebėti planetos susidūrimą su kometa, ta pačia Šumeikerio-Levio 9, atrasta vos prieš metus.

Jos taikiniu tapo Saulės sistemos milžinas Jupiteris. Mokslininkai diskutavo: kas bus? Jupiteris neturi kieto paviršiaus, tik dujas ir skysčius. Jie laukė ryškių blyksnių, matomų iš Žemės.

Kiti spėliojo, ar iš planetos gelmių tarsi milžiniški geizeriai išsiverš įkaitusios medžiagos srautai. Dar kiti svajojo pamatyti naujus žiedus aplink planetą, tegu ir neilgai, bet ryškesnius už ankstesnius.

Kad nepraleistų nė vienos epochinio įvykio akimirkos, mokslininkai sutelkė visą prieinamą intrumentų arsenalą. Tarsi per karinę operaciją kiekvienas prietaisas gavo savo užduotį, ir visi buvo nukreipti į Jupiterį.

Įsijungė visos antžeminės observatorijos visame pasaulyje: nuo Čilės plynaukščių iki kupolų Arizonoje. Teleskopai fiksavo mažiausius dujų giganto atmosferos pokyčius, Žemės orbitoje budėjo kosminis teleskopas „Hubble".

Jo superjautrūs davikliai buvo pasirengę užfiksuoti optinius efektus, neprieinamus Žemės prietaisams. Už milijardų kilometrų nuo Žemės budėjo „Voyager 2".

Nepaisant didžiulio atstumo, jo prietaisai galėjo po smūgio užfiksuoti radijo ir rentgeno bangas.

Bet didžiausios viltys buvo siejamos su kosminiu zondu „Galileo", kuris kaip tik artėjo prie Jupiterio ir atsidūrė unikalioje padėtyje - tik jis galėjo pamatyti patį susidūrimo momentą.

Viskas prasidėjo liepos 16 d. Pirmasis kometos fragmentas, lekiantis 60 km/s greičiu, įsirėžė į Jupiterio pietinį pusrutulį.

Ką gi pamatė mokslininkai? Ugnies kamuolį su aukštesne kaip 30 000 laipsnių temperatūra - karštesnį už daugelio žvaigždžių paviršių.

Įkaitusios medžiagos šleifus, pakilusius tūkstančius kilometrų tarsi milžiniškus fontanus. Jupiteris buvo daužomas 6 dienas, iš viso nukrito apie 20 fragmentų.

Galingiausias smūgis įvyko liepos 18 d. Sprogimo energija - 6 mln. megatonų, tai prilygsta 375 000000 Hirosimos bombų.

Viso pasaulio astronomai sulaikė kvėpavimą: vieni užrašinėjo duomenis, kiti tiesiog stebėjo dangų, priblokšti vyksmo masto.

Mėnulis jo sulaukė

J.Šumeikeris mokė programos „Apollo" astronautus, rodė, kaip ieškoti ir rinkti uolienų mėginius, kaip atskirti smūgines struktūras nuo vulkaninių.

Kai kada jie mokydavosi tiesiog Arizonos krateryje, nes jo reljefas priminė Mėnulio. Jis darė tai iš širdies, nes svajojo pats apsilankyti Mėnulyje. Bet Adisono liga uždarė jam kelią į kosmosą.

Kolegos prisimindavo: kai jis žiūrėdavo į dangaus kūno nuotraukas, jo akyse buvo pastebimas tylus liūdesys.

Jis žinojo, kad niekada neskris į kosmosą. 1997 m. liepos 18-ąją J.Šumeikeris žuvo automobilio avarijoje Australijoje, kur kartu su žmona ieškojo meteoritų kraterių.

Jo svajonę po kelerių metų įgyvendino Kerolina Porko (Carolyn Porco), buvusi studentė ir artima draugė. Ji pasiūlė J.Šumeikerio palaikus nusiųsti į Mėnulį. Našlė sutiko.

Bendrovė „Celestis" buvo paprašyta pelenus ne šiaip paleisti į orbitą, bet nugabenti juos į Žemės palydovą.

Tam buvo sukurta karščiui atspari kapsulė: į ją buvo įdėti 28 g pelenų, išgraviruoti Heilo-Bopo kometos, Arizonos kraterio atvaizdai ir eilutės iš Šekspyro „Romeo ir Džuljetos": „O kai jisai bus miręs, tu jį visą suskaldyk į mažytes žvaigždeles..."

1998 m. sausį kosminiu zondu „Lunar Prospector" kapsulė su Judžino Šumeikerio palaikais išskrido į Mėnulį. Zondas sėkmingai pakilo į orbitą ir ilgiau kaip metus rinko būtinus duomenis.

Krateris Mėnulio pietų ašigalyje, kur 1999 m. liepos 31-ąją nukrito misiją baigęs aparatas, buvo pavadintas „Šumeikerio krateriu".

Dabar, žvelgdami į Mėnulį, artimieji žino: kažkur ten, kraterio šešėlyje, ilsisi žmogus, kurio atradimai pakeitė mokslą. Jo svajonė išsipildė, tegu ir ne visiškai taip, kaip jis kadaise tikėjosi.