Rudolfas Nurejevas: tualete išsigelbėjo nuo KGB, pavergė pasaulį, mirė nuo AIDS

Jo gyvenimas buvo ryškus ir dramatiškas, nepaprastai sėkmingas ir tragiškas, kupinas gerbėjų ovacijų ir sielos skausmo, tarsi gražaus drugelio skrydis į ugnį.

Baleto genijaus vaikystė ir pimoji sėkmė

R.Nurejevas gimė 1938 m. kovą netoli Irkutsko, traukinyje, kai jo mama Farida važiavo į Vladivostoką, ten tarnavo jo tėvas kariškis Chametas Nurejevas.

Nepranokstamo šokėjo, pasaulio baleto žvaigždės R.Nurejevo vaikystė praėjo nedideliame Baškirijos miestelyje netoli Ufos, kur jo mama ir trys vyresnės seserys buvo evakuotos per karą.

Tėvas išvyko į frontą, o jie penkiese glaudėsi viename mažame kambarėlyje barake. Tais alkanais metais Rudolfas vilkėdavo seserų išaugtus drabužius, o didžiausias skanėstas jam būdavo kepta bulvė, kurią kai kada gaudavo iš mamos.

Kartą nutiko svarbus įvykis, turėjęs įtakos jo tolesniam gyvenimui. Mama darbe išlošė bilietą į Ufos operos teatrą ir nusivedė vaikus į baletą.

Prašmatni žiūrovų salė su krištolo sietynais ir aksominiais krėslais, ryškiai apšviesta scena su fantastiškomis dekoracijomis, spalvingi šokėjų kostiumai berniuką tiesiog sukrėtė. Jis nutarė, kad būtinai išmoks šokti ir taps artistu.

Sužinojusi apie sūnaus svajonę mama įrašė jį į vaikų šokių būrelį, kur buvo mokoma choreografijos meno pagrindų. Dėstytojai nuo pirmųjų pamokų atkreipė dėmesį į jo neįtikėtiną lankstumą ir plastiškumą, Rudolfas mokėsi sparčiai. Netrukus jis ėmė šokti vaikų ansamblyje, kuris koncertuodavo ligoninėse ir gamyklose.

Mama visada palaikė sūnų ir didžiavosi jo sėkme, tačiau grįžęs iš fronto tėvas jo pomėgiui nepritarė. Tėvas nė karto neišvydo sūnaus pasirodymo, mat šokius laikė nevyrišku užsiėmimu.

Rudolfui pasisekė su dėstytojais, jie pastebėjo vaikino neeilinį talentą ir padėjo jį ugdyti. Penkiolikametis vaikinukas jau šoko Ufos operos teatro scenoje.

Jo pirmoji pedagogė Ana Udalcova įtikino Rudolfą važiuoti mokytis į Leningradą. Jis iškart buvo priimtas į A.Vaganovos baleto akademiją ir paties prašymu net pervestas į vyresnę klasę.

Baigęs mokyklą R.Nurejevas pradėjo šokti Marijos teatro (tuo metu - Kirovo) trupėje, netrukus sulaukė kvietimo į Maskvos Didįjį, bet atsisakė, liko Leningrade, kurį pamilo mokydamasis.

Kritikai rašė, kad scenoje atsirado artistas, kuris „šoka, tarsi gintų savo teisę gyventi".

Šuolis į laisvę

Per trumpą laiką R.Nurejevas tapo garsiu šokėju ir publikos numylėtiniu. Šokdamas geriausioje šalies trupėje jis per trejus metus atliko daugybę vaidmenų, baletą praturtindamas ypatingu išraiškingumu, neįtikėtina charizma ir naujais šokio elementais.

R.Nurejevo mama keletą kartų lankėsi jo spektakliuose, sėdėjo pirmoje eilėje ir verkė iš pasididžiavimo savo sūnumi.

1961 m. Marijos teatro trupė išvyko į gastroles Paryžiuje. Prancūzų publika buvo sužavėta neįtikėtino R.Nurejevo talento, jo energijos ir šokio išraiškingumo. Kiekvieną jo pasirodymą scenoje lydėjo audringos ovacijos, o šokėjo nuotraukos puošė kone visų žurnalų viršelius.

Su juo norėjo susitikti žinomi šokėjai ir baleto gerbėjai. Neretai naktį, apgavęs žmones civilių kostiumais, artistas išsmukdavo pro viešbučio užpakalines duris ir traukdavo į kokį nors vietos barą pabendrauti su kolegomis ir gerbėjais.

Tai neliko nepastebėta: kai trupė oro uoste jau sėdo į lėktuvą, kad pratęstų gastroles Londone, prie R.Nurejevo priėjo jų trupės lydintysis ir pasakė, kad jis neskris, nes yra laukiamas Maskvoje.

Tada 23 metų R.Nurejevas atliko savo garsųjį šuolį į laisvę - vienu ypu peršoko atitvarą ir, pribėgęs prie policininko, tarė: „Aš noriu čia likti."

Gyvenimas užsienyje ir draudžiama meilė

Prancūzijos valdžia leido R.Nurejevui likti šalyje, o Maskvoje jis už akių buvo nuteistas už tėvynės išdavystę, jam skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Jo tėvas buvo išmestas iš partijos, draugė - iš instituto.

Pats R.Nurejevas gyveno nuolat bijodamas, žinojo esąs sekamas, kad jį bandoma sugrąžinti arba likviduoti. 1962 m. lėktuvas, kuriuo skrido šokėjas, buvo specialiai nutupdytas Kaire, draugiškoje šalyje.

Tąkart jį išgelbėjo stiuardesė, užrakinusi R.Nurejevą tualete, o KGB darbuotojams pasakiusi, kad sulūžo tualeto durų spyna.

Vienintelis R.Nurejevo išsigelbėjimas buvo darbas. Iš pradžių jam pasiūlyta sudaryti sutartį su garsia trupe - Didžiuoju markizo de Kuevaso baletu (Grand Ballet du Marquis de Cuevas). R.Nurejevas negalėjo atsiginti darbo pasiūlymų, šoko geriausiose Europos ir Amerikos scenose, jo partnerės buvo garsiausios tų laikų balerinos.

Jam pasirodžius scenoje publika iš susižavėjimo sulaikydavo kvapą, jo šokis buvo vadinamas dievišku.

Bilietų į jo koncertus kainos siekdavo iki 10 000 dolerių, už pasirodymus jis gaudavo pasakiškus honorarus, o jo neapsakomas darbštumas nesikeitė ilgus metus, jis nepavargdavo mokytis naujo stiliaus ir naujų šokių.

R.Nurejevo pasirodymų per visą gyvenimą skaičiaus rekordas yra neviršytas iki šiol.

R.Nurejevas praktiškai neturėjo asmeninio gyvenimo, visas jo gyvenimas buvo pasirodymai, repeticijos, treniruotės. Tiesa, buvo dar viena priežastis - moterys jo netraukė.

Vienintelė moteris, kuriai jis jautė stiprų ryšį, buvo anglė balerina Margo Fontein (Margot Fonteyn), bet tai veikiau galima pavadinti kūrybine meile. Margo buvo už Rudolfą vyresnė 18 metų.

Jie pirmą kartą šoko kartu, kai jai buvo 42-eji ir ji jau rengėsi palikti sceną, o Rudolfui - 24-eri. Spektaklis Vienoje „Gulbių ežeras" tiek pribloškė publiką, kad jiems prisiėjo 89 kartus išeiti nusilenkti.

Bet nuo tada jie tapo neperskiriami, o jų kūrybinė sąjunga truko dar 17 metų. Jie buvo vadinami mama ir sūnumi, bet scenoje tai buvo meilė.

Vėliau, kai Margo sunkiai sirgo, Rudolfas slapčia pervedinėjo jai dideles pinigų sumas gydymui. Ji net nenujautė, kad tai buvo R.Nurejevo parama.

Antras žmogus, su kuriuo Rudolfą siejo ne tik kūryba, bet ir jausmai, buvo garsus danų šokėjas Erikas Brunas (Erik Bruhn). Pirmą kartą susitikę jie pajuto sielų giminystę, šis ryšys truko net 30 metų, iki pat Eriko mirties nuo onkologinės ligos.

Kaip gęsta žvaigždės

1983 m. R.Nurejevas buvo paskirtas Paryžiaus Operos baleto direktoriumi. Jo nepakenčiamas charakteris piktino: skandalai, streikai, isterijos, kas kelios savaitės prašymai atleisti iš darbo.

Bet būtent jo dėka scenoje atsirado „Bajaderė", „Don Kichotas". ‚Raimonda", naujos redakcijos „Gulbių ežeras", „Miegančioji gražuolė". Repertuaras, ten gyvuojantis iki šiol. O jis pats šokti nenustojo.

Jo pasirodymai vis dar pritraukdavo pilnas žiūrovų sales, jo talento gerbėjų nemažėjo. Bet amžius darė savo. Neretai jis jau pajusdavo nuovargį, nors, kaip paaiškėjo vėliau, priežastis buvo ne tik amžius.

Praėjus keleriems metams iš Ufos atėjo bloga žinia - sunkiai serga R.Nurejevo mama. Jis daugybę metų bandė gauti mamai vizą - per advokatus, draugus, žinomus žmones, bet niekaip nesisekė.

1976 m. jis net oficialiai kreipėsi pagalbos į JAV prezidentą ir D.Britanijos ministrą pirmininką, kad tie paspaustų sovietų vadovybę. Garsūs SSRS kultūros veikėjai surinko per 10 000 parašų po prašymu išleisti ją pas sūnų.

1980 m. į užsienį buvo išleista jo sesuo ir dukterėčia, bet ne mama. Ir tik kai moteris jau merdėjo, R.Nurejevui 1987 m. buvo leista 72 val. atvykti į SSRS ir su ja atsisveikinti.

Kai Rudolfas pagaliau atsidūrė prie mirštančios mamos lovos, ji sūnaus nepažino. Vėliau jis interviu pasakys, kad visą gyvenimą jautėsi kaltas. R.Nurejevas motiną pergyveno vos 5 metais.

Grįžęs į Paryžių jis vėl pasinėrė į darbą, bet su kiekviena diena jautėsi vis blogiau. Ilgai nesikreipė į gydytojus, savo būklę laikydamas įprastu pervargimu, kai pagaliau pasiryžo išsitirti, jam buvo nustatytas ŽIV.

R.Nurejevas negalėjo patikėti, kad gyvenimas gali baigtis taip anksti, leido milžiniškus pinigus gydymui, prašydamas savo asmeninio gydytojo išbandyti visus naujus ir eksperimentinius gydymo būdus, bet viskas buvo veltui.

Jis šoko iki paskutiniųjų, kai kada su aukšta temperatūra ir visiškai be jėgų, per pertraukas užkulisiuose apsivyniodavo šlapiomis paklodėmis ir vėl žengdavo į sceną. Paskutinį kartą jis šoko likus 11 mėnesių iki mirties, o paskui prasidėjo baigiamoji ligos stadija.

Jau sunkiai sirgdamas jis statė spektaklį „Bajaderė" ir prieš pat mirtį spėjo jį užbaigti, buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu, bet nepajėgė užkopti į sceną jo atsiimti.

Didysis šokėjas mirė 1993 metų sausį. Jam buvo 54-eri. R.Nurejevas yra palaidotas Paryžiaus rusų kapinėse Sent Ženevjev de Bua, kurias pats ir išsirinko.