Jei tektų keliauti į Saudo Arabiją, žinokite

1932 m., kai susijungus dviem kunigaikštystėms susikūrė Saudo Arabija, ji buvo viena neturtingiausių pasaulio valstybių.

1938 m. buvo rasta naftos, ir dabar Saudo Arabija - pirmoji pasaulyje pagal naftos gavybą ir viena iš turtingiausių šalių.

Valdžią paveldi tik Al Saudų šeimos nariai.

Šalis gyvena pagal griežtus islamo teisės (šariato) įstatymus, čia draudžiamos bet kokios viešos pramogos (teatrai, klubai ir t.t.).

Moteris - visiškai beteisis žmogus. Neturi teisės dirbti (nors pastaruoju metu ligoninių priimamuosiuose pasirodo darbuotojų moterų), neturi teisės vairuoti mašinos, negali viešumoje pasirodyti viena (tik su vyriškos lyties šeimos nariu, net jei tam vyrui vos 6 metai).

Moterys bando išsikovoti teisę vairuoti ir vis rengia protesto akcijas, važinėja gatvėmis. Jas gaudo, bara ir paleidžia laidavus vyrui. Kartais nuplaka.

Tačiau būna ir nuolaidų (ko gera, dėl įvykių Artimuosiuose Rytuose) - šiemet karalius leido moterims balsuoti savivaldos rinkimuose.

Už narkotikus - mirties bausmė, už alkoholį - rykštės, kalėjimas ir deportacija.

Tauriųjų gėrimų įmanoma įsigyti, bet, tarkim, viskio butelis kainuos apie 300 dolerių (277 eurus) - kontrabanda.

Didelė Saudo Arabijos dalis - dykuma. Pietuose esančios dykumos smėlis keičia spalvą priklausomai nuo temperatūros, nuo raudonos ryte iki šviesiai geltonos per pietus.

Birželį ir liepą temperatūra dykumoje dažnai siekia 60 laipsnių ir daugiau.

Rytų pakrantėje drėgmė periodiškai pasiekia 100 proc. Esant 40-45 laipsnių temperatūrai.

Vakarų pakrantėje labai drėgna yra iš esmės visada. Užtat čia nebūna smėlio audrų, kaip rytuose.

Vakarinėje pakrantėje - kalnai. Aukščiausias taškas - 3353 m.

Sostinė - Rijadas, didžiulį plotą užimantis miestas. Daugiaaukščių labai maža, vidutinis pastato aukštis - penki aukštai.

Automobiliai daugiausia amerikietiški. Iki 9-ojo deš. pabaigos japoniškų beveik nebuvo, kol vienas verslininkas atvežė keletą dešimčių išskirtinių modelių ir padovanojo juos princams ir kitiems didžiūnams. Dabar japoniškų automobilių yra maždaug 50 proc. Europietiškų taip pat yra, bet mažai.

Visi važinėja kaip pavyksta, mieste vidutiniškai 80-100 km/val. greičiu, užmiestyje oficialiai 120, bet iš esmės - kaip kam šauna į galvą. Neretas vaizdas, kai vietos gyventojas vairuoja mašiną, glėbyje laikydamas mažą vaiką.

Benzinas kainuoja pigiau už vandenį. Puslitris vandens kainuoja apie 1 rialą (0,25 euro), 1 litras benzino - 0,6 rialo (0,15 euro).

Fotografuoti žmones jų neatsiklausus nerekomenduojama, ypač moterų ir policininkų.

Restoranai yra padalinti į šeimoms ir viengungiams skirtas sekcijas. Viengungiai prie šeimų neleidžiami.

Ir apskritai, priklausomai nuo apsauginių užsispyrimo, vienišas arabas arba grupė arabų gali būti neįleisti ir į prekybos centrą. Yra prekybos centrų tik šeimoms.

Beglobių gyvūnų beveik nėra. Gyvūnų parduotuvių yra, katę nusipirkti galima. Bet namuose arabai gyvūnų nelaiko - draudžiama.

Vaizduoti žmogų ir gyvūnus draudžia Koranas. Žmonės ieško išeičių, kaip gali: Džidoje yra paminklas neaišku kam, bet įsižiūrėjus panašu į kupranugarį. Dar Džidoje yra daugybė įvairiausių nesuprantamų monumentalių kompozicijų - paminklas arbatinukui, replėms, mūrininko mentei, dar kažkam...

Anksčiau ir reklamos nuotraukose žmonių veidai viešose vietose būdavo uždengiami. Dabar lyg ir nutarta, kad fotografija - šviesoraštis, šviesą davė Alachas, taigi fotografija Dievui patinka.

Internetas rimtai prižiūrimas, tinklalapiai su menkiausia užuomina į pornografiją uždaryti.

Mėgstama pramoga - automobiliais užvažiuoti ant smėlio kopos. Kopų aukštis - 30-40 metrų, šlaitai gana statūs.

Dauguma arabų nemoka plaukti. Nors šalia - Persijos įlanka, katerių ir jachtų iš esmės nėra. Pasitaiko vienas kitas vandens motociklas.

Medžių čia beveik nėra, dykuma. Arabai mėgsta važiuoti į dykumą ir rengti ten iškylas, su palapinėmis, žarijų krosnelėmis ir t.t.

Galioja nerašyti dykumos įstatymai: jei negyvenamoje vietoje kelio pakraštyje matai mašiną, sustok, galbūt reikia tavo pagalbos.

Įsigyti normalios avalynės sunku, nes arabai avi daugiausia sandalus ir šlepetes. Ir apskritai europietiški drabužiai nėra populiarūs.

Geležinkelių transporto beveik nėra, nepaisant gana didelės teritorijos. Yra atšaka Damamas-Rijadas, tiesiama atšaka Meka-Medina.

Įvažiuoti į Meką ir Mediną ne musulmonams yra draudžiama.

Saudo Arabijoje vyrauja šeimos kultas. Dažnai vaikai gyvena su tėvais, vyriausiasis sūnus išlaiko nusenusius tėvus. Pagarba vyresniesiems diegiama nuo vaikystės.

Einantysis sveikina stovintį, jaunesnis - vyresnį. Susitikę Saudo Arabijos gyventojai triskart bučiuojasi į skruostą (arba abu iš eilės). Bet ne visi, tik artimi giminaičiai, seni draugai.

Verslo etiketas čia yra labai specifinis. Pavėluoti yra norma, prieš pradedant dalykinį pokalbį geriama arbata, kava, kalbamasi apie gyvenimą.

Saudo arabų kalbos nėra. Yra Vakarų pakrantės, centrinės dalies ir Rytų pakrantės dialektai, kurie vienas nuo kito skiriasi. Papildomo kolorito suteikia atvykėliai arabai - egiptiečiai, palestiniečiai, sirai, jordaniečiai.

Draudžiama viešai išpažinti kokią kitą religiją, išskyrus islamą. Taigi visokių neislamiškų religinių švenčių, tokių kaip Kalėdos, išvakarėse suaktyvėja šariato policija „mutava“. Kryželį geriau nešioti po drabužiais. Eglutės nepardavinėjamos, nėra net dirbtinių. O žaislų eglutei mažose suvenyrų parduotuvėlėse rasti galima.

Lankas, kurį nešioja vyrai ant galvos virš skaros, vadinasi „agal“. Dabar jis gaminamas neaišku iš ko, o anksčiau - iš arklio ašutų ir būdavo naudojami galvijams pančioti (daugiausia kupranugariams).

Dešinė ranka - švari, kairė - purvina (ja, atleiskite, apsiplaunama). Valgoma, aišku, dešine. Sveikinamasi dešine. Jei kas nors ką nors duoda, reikia imti dešine.

Saudo Arabijos gyventojai gana svetingi, bet į namus kviečia labai retai. Dažniausiai bendraujama nedidelėje pavėsinėje prie namo. Būtinai vaišinama arabiška kava, datulėmis.

Arabiška kava - tai gelsvai rudas skystis, patiekiamas mikroskopinėse pialose. Į ją dedama daugybė prieskonių - kardamono, gvazdikėlių, cinamono, anyžių. Tai labai tonizuojantis gėrimas, daug neišgersi. Prie jos būtinai duodama stiklinė šalto vandens.

Arabai labai mėgsta plepėti, telefonu kalba nuolatos.

Yra Darbo ministerijos oficialiai patvirtintas sąrašas profesijų, į kurias gali pretenduoti tik Saudo Arabijos piliečiai. Pavyzdžiui, personalo arba ryšių su vyriausybės įstaigomis specialisto.

Apskritai valstybė griežtai reglamentuoja įdarbinimo klausimus. Tarptautinė firma turi priimti tam tikrą procentą Saudo Arabijos piliečių. Tai vadinama saudizacija.

Metų skaičiavimas skiriasi: jie skaičiuojami nuo pranašo Mahometo persikėlimo iš Mekos į Mediną, t.y. nuo 622 metų pagal Grigaliaus kalendorių. Metai turi 354 dienas.

Naujųjų metų arabai nešvenčia. Paskutinis metų mėnuo - „zulhidža“, piligriminės kelionės į Meką mėnuo. 10 dieną prasideda Id al Adchos šventė ir tęsiasi iki 13-os mėnesio dienos pabaigos. Gimtadieniai taip pat nešvenčiami, juolab daugeliui beduinų gimimo data įrašoma bet kokia - pirmoji apytikrio gimimo mėnesio. Arba paskutinė.

Per dieną meldžiamasi 5 kartus. Maldos metu viskas uždaroma. Kaimyninėse Persijos įlankos valstybėse to nėra. Emyratuose ir Bahreine visur dirbama net maldos metu.

Priešingai nei Lietuvoje, islamo įstatymai draudžia lupikauti, todėl banke galima gauti paskolą vos už 2 proc. palūkanų (bankų operacinės išlaidos). Tiesa, depozitinio indėlio palūkanos taip pat menkos.

Tradicinio šalies maisto tenka ieškoti grynai arabiškuose kvartaluose. Jį išstūmė Libano, Jordanijos, Sirijos, Filipinų, Malaizijos ir kinų virtuvės. Japoniška virtuvė nepopuliari.

Gatavo maisto restoranų - kiek nori. Todėl labai daug storulių. Be to, arabai labai abejingi sportui.

Beje, nedarbo diena - penktadienis. O darbo savaitė prasideda šeštadienį. Ketvirtadienį paprastai dirbama iki pietų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“