1 nuotr.Šiaurės Airijoje vėl kyla naktinės riaušės - policija sekmadienį paragino gyventojus laikytis rimties po antrą naktį iš eilės besitęsusių neramumų, kuriuose buvo užfiksuoti policininkų užpuolimai, daužomos vitrinos, padeginėjami automobiliai.
Naktį į sekmadienį Belfasto apylinkėse esančiame Niutonabio mieste buvo padegti trys automobiliai, dužo parduotuvių vitrinos, griaudėjo sprogimai. Britų transliuotojas BBC pranešė, kad į policijos pareigūnus buvo mėtomi Molotovo kokteiliai ir leidžiami fejerverkai.
O per penktadienio vakarą Belfaste ir Londonderyje vykusias riaušes buvo sužeisti 27 policininkai, aštuoni asmenys buvo sulaikyti. Policija pranešė, kad prieš jos pajėgas „ilgalaikę ataką" surengė gausi grupė jaunuolių, svaidžiusių akmenis, butelius, sprogstamuosius įtaisus. Šiaurės Airijos policijos federacija paragino nutraukti smurtą ir pareiškė, kad savo bendruomenės naikinimas „nėra būdas protestuoti ar išlieti pyktį".
Įtampa paaštrėjo, kai kuriems Šiaurės Airijos parlamentarams siekiant drausminių priemonių prieš dvi dešimtis airių respublikonų partijai „Sinn Fein" priklausančių politikų, kurie birželį dalyvavo buvusio Airijos respublikonų armijos (IRA) žvalgybos vadovo Bobio Storio (Bobby Storey) laidotuvėse. Pareigūnai neseniai pareiškė, kad nesieks patraukti atsakomybėn tų politikų, kurie, kaip įtariama, pažeidė dėl COVID-19 įvestus suvaržymus, tačiau visi supranta, jog pandemija šiuo atveju niekuo dėta - tokiomis priemonėmis kovojama prieš separatistines nuotaikas tarp IRA pasekėjų ir airių katalikų, norinčių Šiaurės Airiją prijungti prie Airijos.
Šiaurės Airijos pirmoji ministrė Arlenė Foster paragino jaunus žmones nesivelti į neramumus ir susilaikyti nuo atakų prieš policiją, kuri jau ruošiasi naujoms riaušėms. Manoma, jog airiai būtinai minės vadinamąjį Velykų sukilimą.
1916 metų balandžio 24 dieną Dubline keli tūkstančiai sukilėlių užėmė svarbius valstybinius pastatus miesto centre. Didžioji Britanija atsiuntė kariuomenę ir pradėjo apšaudyti miestą, nes tuo metu kontinente vyko Pirmasis pasaulinis karas ir britai airių sukilimą traktavo, kaip „smūgį į nugarą", naudingą Vokietijai. Sukilėliai buvo priversti palikti įtvirtinimus, o balandžio 29-ąją daugelis sukilimo vadų pasidavė. Vėliau britai suėmė tūkstančius žmonių, tačiau tai tik dar labiau paskatino airius remti nepriklausomybės siekius ir sukėlė naujas pasipriešinimo bangas. Po šešerių metų Jungtinė Karalystė vis dėlto sutiko su nepriklausomos Airijos sukūrimu, tačiau salos šiaurės rytų dalį airiams teko paaukoti. Dabar ši teritorija vadinasi Šiaurės Airija ir vis dar išlieka Jungtinės Karalystės sudėtyje.
Komentuoja politologas Vadimas Volovojus
Šią situaciją Šiaurės Airijoje iš dalies net galima lyginti su Tarybų Sąjunga: daugiau ar mažiau turi ką valgyti ir apsirengti, visi kažką dirba, nėra jokių konfliktų. Tuomet visi galvojo, kad situacija išliks stabili ir Tarybų Sąjunga tikrai nesubyrės. Bet ji juk subyrėjo...
Kai tik prasideda kriziniai reiškiniai, iškart pradeda kilti gyventojų nepasitenkinimas. O juk Šiaurės Airijos atveju būtent taip ir vyksta: ekonominė krizė, stringa aprūpinimas prekėmis, „Brexit" pasekmės, pandemija... Ir čia iškyla į paviršių visos įsisenėjusios ligos. Tuomet škotai iškart prisimena, kad jie nori būti nepriklausomi, airiai prisimena, kad kažkada Airija buvo vientisa ir nedaloma... Taigi, situacija neišvengiamai paaštrėja, nes žmonės ir taip viskuo nepatenkinti, o čia dar tie „prakeikti" anglai viską reguliuoja ir aiškina, kaip gyventi...
Tas konfliktas kuriam laikui gali būti užgniaužtas, daugiau ar mažiau sureguliuotas ir užšaldytas, tačiau jis vargu ar kada nors išnyks. Nes tikrai nėra normalu, kai vienos tautos žmonės gyvena atskirti vieni nuo kitų. Kai visiems užtenka pinigų, visi gerai gyvena, prekiauja be sienų ir važinėja kur nori be jokių patikrinimų, tuomet tų konfliktinių situacijų būna mažiau ir tas istorinis nepasitenkinimas blėsta. Tačiau, kai sistemiškai viskas pradeda blogėti, iškart paaštrėja visi įsisenėję konfliktai. Ir tai tikrai nebūtinai gali būti racionalu - žmonės tiesiog taip elgiasi iš principo, negalvodami apie jokias ekonomines ar socialines pasekmes: mes tiesiog norime nepriklausomybės, anglai tegul nešdinasi, ir viskas...
Todėl pasiekti kažkokios normalizacijos nepavyks, tai būtų sunkiai tikėtina - anksčiau ar vėliau tai prasiverš. Ir tokiu atveju visada iškils į paviršių nacionalinis, o ne tik socialinis-ekonominis, kontekstas.
