Nemaža dalis Europos, o ypač vadinamosios posovietinio bloko šalys, užgniaužus kvapą stebėjo, kuo baigsis provokacija pakrikštyta rusakalbių politinių jėgų iniciatyva organizuoti referendumą dėl rusų kalbos kaip valstybinės įteisinimo Latvijoje. Daugelio nuostabai, atvykti pareikšti savo nuomonės nepasivargino daugiau nei du trečdaliai kaimynų. Daugelis atvirai, nebijodami net rinkimų prievaizdų, su pasididžiavimu demonstravo balsavimo lapelius, kuriuose buvo pažymėta - balsuoju PRIEŠ dvikalbystę. Keisčiausia - tarp tokių buvo ir rusakalbių.
Galime pavydėti kaimynams to susitelkimo, panašaus į tą, kuris ir Lietuvoje buvo prieš dvidešimt metų, kai savo laisvę, teisę į kalbą, kaip valstybingumo pagrindą, lietuviai atkovojo krauju. Tiesa, net po dvidešimtmečio Lietuva taip pat patiria didžiulį spaudimą, kurio centras jau yra ne kažkur Rytų kaimynystėje, o ES valdymo organuose. Būtent čia daugėja pareiškimų, jog Lietuva kažką diskriminuoja dėl to, kad gyvena pagal savo Konstitucijos nustatytas taisykles. Kol kas ir latviai, ir mes dar galime džiaugtis, kad mūsų valios paisoma. Ar taip bus ir toliau - norisi tikėti, jog tai priklausys ne nuo ES malonės. O nuo mūsų pačių. Kitaip teks galvoti naują sąvokos „demokratija” apibrėžimą.
