3 nuotr.Sakoma „verkia duonelė tinginio valgoma!" O dabar šį priežodį galima perfrazuoti į „verkia lietuvių kalba, nenaudėlių apleista". Visai užmiršti lietuvių kalbos reikalai. Kai vienas neatsakingas kalbininkas ištarė „kalbėkim, kaip norim", tada ir prasidėjo kalbos nuosmukis. Net žurnalistai, kurių pareiga taisyklingai kalbėti, pasidavė šiai neprotingai nuomonei. Klausantis televizijos ir radijo laidų, darosi baisu dėl mūsų kalbos likimo. Abejingumas jai pasireiškia visose srityse. Atrodo, kad nebereikia tokių mokslų kaip: akcentologija, leksikologija, stilistika, kalbos kultūra, net morfologija.
Gaila garsiųjų kalbininkų, kurie savo gyvenimą paskyrė senosios mūsų kalbos puoselėjimui, švarinimui nuo visokių (rusiškų ir lenkiškų) apnašų. Kažin, ką dabar pasakytų J.Jablonskis žmonėms, kurie nebemoka pasakyti sakinio be angliškų įterpinių? O gal anglų kalba turtingesnė nei lietuvių, jei vietoj „oho" būtinai viauksime kaip šuneliai „vau"! Jau nebesakome „tiesiame kelią", „kertame mišką", „kontroliuojame, skiepijame", o būtinai pridedame žodį „vykdyti": „vykdome kelio tiesimo darbus", „vykdome miško kirtimą", „vykdome kontrolę", „vykdome skiepijimą". Taip pat anglų kalboje nėra skirtumo tarp žodžių „mylėti" ir „mėgti". Tai ir lietuviai dabar viską myli: maistą, žuvį. Kai vienoje Panevėžio kavinėje pamačiau užrašą „Mes mylim žuvį", paklausiau, tai kaip jie ją myli: ar apsikabina, bučiuoja, myluoja. Neturėjo net ką atsakyti.
Su kalbos kultūra nė kiek ne geriau. Vėl netaisyklingai sakoma: „Pasakykit prašau" (=prašau pasakyti), „užskaitau atsakymą" (=įskaitau), „pravesti vakarą" (=vesti vakarą), „atstovauti ką" (=atstovauti kam).
O dar baisesni dalykai su kirčiavimu. Jeigu laidų ar žinių vedėjai nežino kaip kirčiuoti žodį, tam yra žodynai ir enciklopedija. Vertėtų dažniau į jas žvilgtelėti.
Nežinau ar yra nors viena tauta pasaulyje, kuri neturėtų savo kalbos vartojimo ir rašybos taisyklių. Gal jūs žinote? O gal norime būti pirmieji, atsisakę taisyklingai kalbėti ir rašyti? Mes juk visur labai norime pirmauti...
Gal panašių bėdų turėtume mažiau, jei vėl būtų atgaivintos taisyklingos lietuvių kalbos vartojimo valandėlės radijuje, televizijoje? Jų anksčiau būdavo. Jomis žmonės domėjosi, iš jų mokėsi. Juk nė vienas kultūringas žmogus nenori kalbėti „bet kaip". O tokiais, kurie kalba „už kampo" (anot A.Smetonos), juk nenorime būti.
