Kadangi nuosavo automobilio neturiu, Vilniaus miesto gatvėmis vaikštau pėsčias, ir, kas keisčiausia, nuolat paslystu būtent centre. Štai praėjusią dieną, eidamas Jogailos gatve, stipriai griuvau, vos atsikėliau. Šiaip taip nusliūkinau į darbą, nors, prisipažinsiu, buvo sunku išsėdėti - labai jau skaudėjo. Kitą dieną nuėjau į polikliniką, gydytojas apžiūrėjęs pasakė, kad patempiau kojų raiščius. Žodžiu, vienas kartas nemelavo.
Man tik keista štai kas: vairuotojams didesnių problemų neiškyla, nes kelias gana tvarkingai prižiūrimas, tačiau pėstieji turi nuolat baimintis, ar nepagaus lemtingojo zuikio. Anksčiau būdavo specialūs ledo kirtikliai, kuriais gatvių prižiūrėtojai pašalindavo ledą. Dabar, kaip suprantu, tokių niekas nebenaudoja, nes jie gadina grindinį. Taip ir švyti ant šaligatvių ledo luitai, kai kur smėlio, druskos pabarstyta, bet jie viso ledo neištirpdo. Taip išeina, kad žmogus yra mažesnė vertybė nei automobilis? Esu įsitikinęs, kad ir kituose miestuose, ir miesteliuose panašios problemos. Lygiai kaip esu įsitikinęs, kad šaligatvių priežiūra labai norint ir stengiantis būtų daug geresnė ir pėstieji saugesni. Negana to, dar ir atlydžio reikės baimintis, nes varvekliai savo ilgomis nosimis jau traukia praeivių, kurie nepatingi pasižiūrėti aukštyn, žvilgsnius.
Darius, Vilnius
