Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad iš darbo atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai pasirodė „nelabai gerai“. Tačiau, nors pasirodė „nelabai gerai“, tai nieko bendro neturi su baudžiamąja atsakomybe.
Visuomenei sunku iššifruoti, kas yra „nelabai“, kas yra „labai“, o kas yra „net labai gerai“. Visuomenė tiek nutolinta nuo šių įstabiųjų gėrio gradacijų, kad priversta paprasčiausiai tikėti. Be jokių įrodymų! Nes įrodymų paprasčiausiai neturi. Slaptosios tarnybos nepateikia. Tad tenka kliautis tik iškalbingąja D.Grybauskaitės mimika. Aklai tikėti Dievu be jokių įrodymų. Aklai tikėti D.Grybauskaite be jokių įrodymų.
Tačiau, atsitolinę nuo FNTT, leiskime sau paklausti - o kas Lietuvoje pasirodo „labai gerai“? Į kokią įstaigą ar tarnybą žvilgtelėsi, vis vien ką nors rasi „nelabai gerai“. Ir tai nieko neturės bendro su baudžiamąja atsakomybe, ne valdžioje įsitvirtinusi kolektyvinės atsakomybės forma. Be to, kur rasti tą gėrio etaloną, nuo kurio nusprūdę asmenys tampa valstybės tarnyboje nepageidautini?
Atrodo, kad vieninteliai visiškai Lietuvoje nekvestionuojami gėrio etalonai susikaupė Lietuvos Prezidentūroje ir Briuselyje. Lietuvos valstybės Parlamentas - jau tik tarp kitko. Tik demokratijos liekana. Lietuvos valdymo centras vis labiau persikelia į Briuselį, o vietiniams, veikiau buitiniams ar galvų kapojimo reikaliukams paliekama D.Grybauskaitė. Nes Briuselis vis dėlto tolokai. Koks nors eurokomisaras neatidums į Grigiškes ar Pilviškes, kad ką nors viešai pagąsdintų. Juolab lietuvių kalba. Juolab kai lietuvis į užsienietį dėbčiotų įtarokai, o savąja prezidente šimtu procentų tiki. Ir kaip netikės, jei pats nieko nežino. Tik į viešumą prasprūdusius „faktus“, kokie „nelabai geri“ žmonės vadovavo FNTT, teisė teismuose, dirbo prokuratūrose ir t.t.
Menkinant, pajuokiant Lietuvos institucijas, galima susikurti teisuolio/-ės šlovę. Tarkime, jei žiūrovas tyčiojasi iš aikštėje žaidžiančių krepšininkų, kai kam gali pasirodyti, kad žiūrovas - krepšininkas asas. Tačiau tokia šlovė labiau tiktų televizijos peliukams ar kitiems parodijuojantiems aktoriams. Menkinti lengva. Ypač prisidengus slaptomis pažymomis, nes jų vertės gyventojai nepatikrins.
Menkinimo, išsityčiojimo politinė praktika iš tiesų pakerta žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Seimas - niekis. Politinės partijos - irgi. Teismai - niekis. Prokuratūra - niekis. Statutinės tarnybos - niekis ir t.t.
Keisčiausia, kad šį piliečių išankstinį, ne visada faktais paremtą negatyvumą skatina šalies prezidentė. Skatina viešais faktais neparemtomis kalbomis. Tai primena gyvenimu nepatenkintos turgaus prekeivės leksiką. Esą visi sukčiai, tinginiai, apsileidėliai. Tik aš gera. Visada. Bet įrodymų nepateiksiu.
Tokia šalies prezidentės pozicija prikurs prisitaikėlių. Pataikaujančių valstybės vadovei ir nuolat drebančių. Kyla klausimas. Ar prezidentė, apsistačiusi drebančiais pataikūnais ir pati pataikaujanti Briuseliui, iš tikrųjų atnašauja demokratinei valstybei. Jei ne, tai kam?
