Teisingumas Lietuvos teismuose vaikšto visaip. Įsivaizduokime, kad skaidriai. Su konjako buteliu. Kai išgertas, tampa skaidrus. Su nespėjusiu išsipagirioti teisėju. Pusiau skaidriu, nes neskaidri galva. Su neformalia kabinetine teise. Skaidria suinteresuotiesiems. Su ekskursiokų, eksgrupiokų neformaliomis pagalbomis. Skaidriomis suinteresuotiesiems. Su teisėjais, kuriuos galima per advokatus patepti, todėl šiuos pateptuosius nuskaidrins STT. Kada nors. Kažką. Bet ne visus.
Teisingumas Lietuvos teismuose taip vaikšto kelis dešimtmečius. Ir tai puikiai žino Teisėjų taryba bei visų lygių teisėjai. Jie tik asmeniškai apsisprendžia - imti ar neimti. Įklimpti į kokią nors priklausomybės formą ar neįklimpti. Tačiau nesuka sau galvos, ką veikia kolegos. Nesuka dėl savisaugos. Mat vos ne kiekvienas teismų sistemos dalyvis turi asmeninį Achilo kulną. Vienas per daug geria. Kitas per daug ima. Trečias neturi įtakingų kursiokų. Ketvirtas per menkos kvalifikacijos. Penktas ar šeštas - bailoki. Todėl visi laikosi solidariai susikibę ir vieni kitų neskundžia. Ir visą šį teisingumo vykdytojų profesinį ar tik pusiau profesinį gyvenimėlį nuo visuomenės uždengia dangtis. Teismų neliečiamybė. Tiesa, jei koks nors teisėjas viešai įkliūna, jo atsikratoma. Dėl paprastos priežasties. Kad uždarajai sistemai buvo per durnas. Apsišvietė.
Žmonės jau kelis dešimtmečius jaučia, kad formalusis teisingumas ir teisybė dažnai drožia skirtingais keliais. Tarkime, kodėl nuteistasis turi vykdyti teisėjo nuosprendį, jei tą teisėją po kelių dienų demaskuos STT? Ar po savaitės bus užfiksuotas visiškai girtas, padėjęs galvelę į mišrainės dubenį. Žmogui iškart kyla klausimas - gal ir mano bylą skaitė įkaušęs. Vartydamas kas trečią lapą. Gal ir dėl manęs buvo kabinetinis susitarimas.
Teismų sistema serga. Liga įsisenėjusi. Nes praėjus keliems dešimtmečiams jau tenka būriuotis Garliavoje. Žmonės nepasitiki teismų sprendimais. Taip nepasitiki, kad net ryžtųsi jų nevykdyti. Viešai! Pateikdami kontrargumentus! Kažin ar tokį susikaupusį garą, tokį nepasitikėjimą dar galima saugiai, nežymiai išskaidyti.
Kai kokia nors sistema galutinai užanka, užpelija, visuomenė tai pastebi. Nėra kur dėtis. Ir tada tos sistemos dalyviai susigalvoja gelbėjimosi valtį, vardu reforma. Paskelbia, kad vienai ar kitai užpelkėjusiai sričiai būtina reforma. Aišku, būtina, bet esminė. Ne pastatų bei jų pavadinimų reforma.
Teismų sistema jau buvo reformuojama į keturias pakopas. Smulkiai išdėliota į keturių pavadinimų pastatus. Dabar kai kurie teismai bus sujungiami ir steigiami teismų filialai. Tad ir vėl bus išdėlioti į skirtingų pavadinimų pastatus. Nejaugi kas nors pasikeis, jei teisėjai persikraustys į kitas patalpas ir bus pakeisti jų darboviečių pavadinimai? Policija taip pat buvo kilnojama iš pastato į pastatą. Iš vieno pavadinimo į kitą.
Teismams reikia tik vieno. Teisingų, dorų žmonių. Neišduodančių humanizmo principų. Kol tokių bus mažuma, teisybė ir teisingumas kabarosis skirtingais laiptais.
