Sergu, gydytojau. Ir, ko gero, sunkiai, nes visiškai neadekvačiai imu vertinti pasaulį. Jums turbūt nelengva tai suprasti, bet savisaugos instinktas man liepia labiausiai saugotis tų žmonių ir institucijų, kurios yra sukurtos specialiai mane saugoti, mane ginti, manimi rūpintis...
Štai kad ir šalies policija bei visos kitos saugumo struktūros. Net maži vaikai žino, kad pareigūno misija - saugoti šalies piliečius nuo banditų, sukčių, vagių ir visokių kitokių asmenų, besitaikančių juos nuskriausti. Nors suprantu, kad kaip tik ir esu tas saugomas pilietis, mano psichika mane verčia saugotis pareigūnų labiau nei tų potencialių skriaudikų. Nors nesu nusikaltėlis ir įstatymo tarnų bijoti neturiu nė menkiausio motyvo.
Matot, gydytojau, mano sąmonė liepia vengti apsiginklavusių žmonių. Ypač jei jie nei iš veido, nei iš elgesio nepanašūs nei į gerus, nei į išmintingus. O dar, visados einant pro pareigūnus, į galvą nė iš šio, nei iš to ima lįsti visiškai su teisėsaugos misija nesusijusios asociacijos: žmonės, vis dažniau užspringstantys savo skrandžio turiniu, nesibaigiantys teismai, vertingi tik kaip kreipimosi į Srasbūrą fundamentas, policijos automobilio bagažinėje nei iš šio, nei iš to miręs rašytojas, pareigūno netyčia sutraiškyti vaikai...
Tikrai sergu. Kaipgi kitaip galėčiau paaiškinti nelogišką sveikatos priežiūros sistemų baimę? Sveikai mąstančio žmogaus mintis turėtų būti: „Nebijau susirgti, nes esama gydytojų“, o mano galvelėje ji kažkodėl susidėlioja atvirkščiai: „Bijau susirgti, kad nepatekčiau pas gydytojus. Nes liksiu ne tik be sveikatos, bet ir be marškinių“.
Ir vėlgi - nelemtosios, nieko bendro su tikrove neturinčios asociacijos: greitosios pagalbos automobilyje šauniųjų medikų žaginama mergina, visas šeimos pajamas praryjantys vokeliai, baimė juos įteikti ne tiems, kam reikia, šmaikštūs vaistų receptėliai - ne tų, kurie padės, o tų, kuriuos reikia, kad pirktų...
Padėkit, gydytojau. Nes būsenų, kurios mane ištinka priartėjus prie Seimo, kokios ministerijos, o ir visų kitų valdžios institucijų tikrai nepavadinčiau natūraliomis. Kaži kodėl „valdiškuose namuose“ mano viduje įsižiebia ta pati pavojaus lempelė, kaip vaikštant po Gariūnų turgavietę ar apspitus čigonėms: „Daj, synok, ja tebe pagadaju“. Ranka tiesiog su visu švarko skvernu konvulsyviai sugniaužia piniginę, o mintis maksimaliai užvaldo budrus įtarumas: „Netikėk nė vienu žodžiu - tave bet kuriuo atveju mėgins apgauti“.
Net jums apie tai prisipažindamas raustu - juk šitaip negražu nepasitikėti tais, už kuriuos pats savąjį balsą esi atidavęs, kurie garsiai prašė Dievo pagalbos dirbant „Lietuvos naudai ir žmonių gerovei“, kurie prisiekė bučiuodami vėliavą...
Mėginu gėdyti save, tačiau sąmonę vis tiek drasko košmariški, tikrovėje atitikmens, be abejo, neturintys vaizdiniai: įtarimas, kad vienintelis valdžiai priimtinas bendravimo būdas su savąja tauta - mokesčiai, kad partijos, tiksliau sakant, „chebros“, gerovė politikams yra aukštesnė nei šalies ateities gerovė, kad protėvių krauju ir prakaitu sulaistyta Lietuvos žemė drauge su mumis visais patylomis ir pusvelčiui perleidžiama fantasmagoriškos imperijos kišenėn...
Sergu, gydytojau, sunkiai sergu, todėl prašau kuo greičiau mane išvaduoti nuo apnikusių kliedesių. Įtikinkite, prašau, kad viso to, kas mane baugina, nėra. Kad Lietuvos valdžios aparatas, teisėsaugos ir sveikatos apsaugos sistema iš tiesų kuo sąžiningiausiai dirba savo valstybei ir jos žmonių gerovei, o manimi rūpinasi, tik aš to nesuprantu.
Ir paskubėkite man atsakyti, gydytojau, nes tie mane lankantys košmarai - tokie tikroviški, kad kartkartėmis imu manyti, jog sergu ne aš, o minėtosios institucijos. Tiksliau - jomis užsikrėtusi manoji Lietuva.
