Paradoksalu, tačiau viena skaitomiausių „Respublikos" portalo temų - „Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa". Labiau rūpinti skaitytojams nei Tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimas. Labiau rūpinti nei žydruomenės reikaliukai ar karantinas. Bei visos kitos Lietuvos ar pasaulio laimės, neteisybės ar aktualijos.
Keliu sau klausimą - kodėl? Kodėl S.Malinausko melo ir „tiesos" istorija taip domina žmones. Negi vien tik dėl eilinio, gal net liguisto smalsumo, kaip galima po vyro mirties išpešti iš jo našlės turtą. Negi tik todėl, kad patys gautume instrukciją, kaip tokiu atveju elgtis? Ne, skaitytojai nėra tokie baisūs, tokie cinikai, kurie tik džiaugiasi svetimomis nelaimėmis. Tiesiog dauguma Lietuvos žmonių yra patys susidūrę su savo giminių, seserų, brolių, pusbrolių, netgi vaikų gobšumu. Jie jau žino, yra patyrę, kaip tai beprotiškai, žiauriai skauda. Kai tave išduoda patys artimiausieji. Kiekvienas notaras galėtų papasakoti, kaip anūkai išvilioja iš savo mylinčių senelių butus, sodus. Kaip vaikai amžiams susirieja dėl tėvų palikimo. Nors tas palikimas - tik 10 metų senumo Opelis ar suklypusi kaimo troba.
Taip, žmonės skaito apie gobšumą. Nes patys yra nuo jo skaudžiai nudegę. Juos domina ne žurnalistas S.Malinauskas, bet kitas S.Malinauskas. Padėjęs savo giminei atsiimti iš mirusio dėdės našlės žemę. Žmonės skaito šią istoriją kaip visiškai universalią istoriją. Šekspyrišką istoriją. Kuri arba jau atsitiko, arba gali atsitikti su bet kuo. Jei tik į gyvenimus įsiskverbia GOBŠUMAS. Šlykštus, žemas jausmas. Bet ne visada nuo to šliužo pabėgsi. Ypač kai tai liečia pačius artimiausius.
Štai dar viena istorija. Neseniai numirė vienas garsus medikas našlys. Sukūręs viename Lietuvos kampelyje nuostabią sodybą su didžiuliu sklypu. Maždaug prieš tris metus šis medikas palaidojo savo žmoną, o po jos mirties išaiškėjo, kad sutuoktinė visą turtą užrašė vienintėlei poros dukrai. Kodėl ne vyrui? Mat dukrelė pabijojo, kad jaunatviškas, gyvenimo džiaugsmu trykštantis vyras, pasibaigus gedului, parsives į namus draugę ar net naują žmoną, kuriai po mediko mirties liks dalis turto. Kaip bebūtų, medikas tik po žmonos mirties sužinojo, kad turtas - jau dukters. Ar žmogus patyrė psichologinį smūgį? Būtų keista, jei nebūtų patyręs. Nes vaizdžiai įsitikino, kad mylima duktė juo nepasitikėjo. Jo padorumu, teisingumu, negobšumu. Bet retorinis klausimas - ar duktė, įkalbėjusi mirštančią mamą, kad būtent jai būtų testamentu užrašytas turtas, nebuvo gobši?
O kaip buvo toliau? Našlys po truputį atsigavo. Jo gyvenime atsirado ir draugė. Dirbanti prekyboje. Ir šit per vieną šventę, kurioje dalyvavo ir mediko draugė, jo duktė esą pareiškusi, kad jokia "Maximos" kasininkė niekada nepretenduos į šeimos turtą. O gal niekas net nesiruošė pretenduoti? Kam taip ciniškai iš anksto nuspręsti? Negi neliko jokių išimčių? Draugė įsižeidė ir, šventei nepasibaigus, išvažiavo.
Jokiu būdu negaliu teigti, jog viskas vyko būtent taip, kaip daugiau žinantys pasakojo. Bet visiškai neblogai įsivaizduoju, kaip turi jaustis, mėginantis kabintis į gyvenimą našlys. Kai iš jo prieš laiką daromas bejėgis, savo proto neturintis senukas. Kurį neva apmauti gali "barakuda". Jei budrūs artimieji neapsaugos. Iš žmogaus, jo žmonai mirus, buvo laipsniškai atimtas jo visavertis gyvenimas. Ir kas atėmė? Svetimi ar savi? Ir taip, vienas psichologinis kirtis po kito - pakirto mediko sveikatą. Žmogus numirė. Dabar bus kalbama, dėl kokių priežasčių dar jaunatviškas žmogus prieš laiką numirė. Tačiau tarp diagnozių nebus žodžio "gobšumas". Nors būtent "gobšumo" virusas, pačių artimiausių giminaičių gobšumas sutrumpina mūsų gyvenimus. Nuo valdžios dar gali apsisaugoti. Nuo vagies - taip pat. Bet kaip apsisaugosi nuo gobšių giminaičių. Ypač jei buvome įsitikinę, kad jie mus myli. Pasirodo - ne. Nemyli. Išduoda. Ir tai baisiausia, ką žmogus gali patirti. Todėl kartais neišlaikome ir numirštame. Formaliai palaužti ne svetimo gobšumo, bet mediciniškesnių diagnozių. Kad žmonės abejingai, tradiciškai parypautų - per anksti. Toks geras žmogus buvo!