Apie lietuviškus Šv.Velykų sfinksus ir prisikėlusias uzbekaites

Kai eilinis banalus vištos kiaušinis ūmai virsta į dailų, kaskart skirtingą margutį. Kurio, nors ir asmeniškai nuosavas, nes asmeniškai padėtas, jau nesugeba atpažinti višta. Taip sakant, nenuskaito asmens kodo. Kudakuoja ir viskas. Didį stebuklą pamačiusi.

O mes, eiliniai mirtingieji ar išrinktieji, ar dar sugebame vieni kitus atpažinti?

Ne įvaizdžius, ne nulakuotus, nuvaškuotus, išmargintus atvaizdus, bet tuos, tikruosius? Vis dar jautrius ne tik sau, bet ir Lietuvai bei lietuviams.

Ne trapiems kiaušiniams, bet trapiai, nykstančiai mūsų Tautai. Ar dar atsikeliame, prisikeliame? Ir kodėl, skirtingai nei Biblijoje, niekas mums atvirai nepasako „Lozoriau kelkis!".

Ar dar paprasčiau - užteks maivytis, mulkiai! Atgimimo Lietuva, buvusi 1989-1991 metais, jums, dabartiniams mulkiams, tokios kiaulystės neatleis!

Velykas vis sunkiau susieti su kažkur XIX a. po kaimus vaikštinėjusia bobute Velyke. O ir su zuikiais galima veikiau susieti tik su šokoladiniais. Taip pat, kaip ir su kinietiškais suvenyrais - viščiukais ar velykiniais avinėliais.

Velykos visų pirma yra JAUSENA. Kad įvyks, jau prasidėjo kažkas nuostabaus, todėl mes iš anksto dėkingi.

Velykos veikiau yra dainininko, kompozitoriaus, poeto Leonardo Koeno (Leonard Cohen) nemirtingoji giesmė „Hallelujah!". Tas Aleliuja, tas džiaugsmingas Dievo ar prisikėlusios gamtos, prisikėlusio žmogaus pagarbinimas, per Velykas giedamas krikščionių bažnyčiose.

O kitomis dienomis taip pat dainuojamas, giedamas. Lyg džiaugsmo burtažodis.

Vien Lietuvoje jį atliko Vaidas Baumila, Donatas Montvydas, Sasha Song, grupė „El Fuego" ir t.t. Turbūt tai patys dvasingiausi žodžiai, melodija. Panašiai kaip „Ave Marija". Ar Liudviko van Bethoveno „Džiaugsmo" (Devintoji) simfonija. Kad tai pajustum, net nebūtina būti praktikuojančiu kataliku. Tai tiesiog veikia. Nes yra tikra.

Jie prisikėlė anksčiau

Na, bet ką darysime su prisikėlimu? (Ne su senu kino filmu ar Levo Tolstojaus romanu). Galima prisikelti, pasikelti, atsikelti, pakelti, pakilnoti, pakilti ir t.t. Taip sakant, palaipioti. Karjeros kopėčiomis. Ar kuklesniems, vargingesniems tautiečiams ant sprando.

Galima tiek pasikelti, kad savo aukštybėse jau nepastebėsi paprasto žmogaus. Bendrausi tik su žmogomis. Iš Konstitucijos dvasių.

Galima tiek pasikelti, kad iš Vienos skristum vienas su „Spartanu". Irgi pakeltu. Pasikėlusios Dovilės Šakalienės. Dėl vieno žmogaus Mariaus.

Galima prisikelti į savo asmeninius namus daug gėrybių, vadinamų kyšiais, „procentais". Ir prisikėlus sėdėti ant tų gėrybių užtūpus.

Tuo metu, kai vargingesni tautiečiai bando prikelti naujam gyvenimui bent savo senus „golfukus".

Tačiau galima toliau pasikėlus svaičioti apie atmosferos taršą, ekologiją. Ir įsivaizduoti, kad visi mes finansiškai pajėgūs naują automobilį įpirkti.

Kaip ir visi finansiškai „pajėgūs" nusipirkti sostinėje naujos statybos būstą ir pagimdyti 4-5 vaikus. Kad gimstamumo kreivė pakiltų.

Prisikėlimas - romė uzbekaitė

Pastaruoju metu tie prisikėlimai, pakilimai Lietuvoje dominuoja. Kartu su nukritimais. Nes nenukrito tik prisikėlęs Jėzus. Neseniai dzūkai naktį spoksojo į prieš jų akis sprogusį droną.

Kažkur aukštai pakeltą, pakilusį ir žemai nusileidusį. Vos ne kas savaitę išgirstame apie kontrabandinį balioną. Tad tie dronai su balionais prisikėlė kiek anksčiau nei gamta ir Kristus.

Dar vienas prisikėlimas - iš čigono prisikėlęs romas. Dar būtų įdomiau, jei iš romo būtų prisikėlusi romaitė. Dabar nekantriai lauksime, kada iš veislinio lietuvio prisikels veislinis uzbekas. Kokia nors uzbekaitė. Ar buriataitė. Ir ims narsiai plėšyti plakatus „Lietuva - lietuviams".

O stebuklas, kai lietuviai, nepaisydami savo X ar Y chromosomos, prisikelia 72 kartus, šis stebuklas - tikrai ne Dievo sūnaus darbas.

Ta proga norisi paklausti - o kada prisikels mūsų baikštuoliai išrinktieji? Aleliuja, kada įvyks didysis virsmas? Į lietuvį, kuriam tikrai skauda dėl Lietuvos? Užgavėnės jau seniai praėjo. Laikas nusiimti, nusidraskyti visas kaukes. Kol galutinai prie tikrų veidų neprilipo.

G.Petkevičaitė-Bitė jau ne tose rankose

Bet stebuklai tęsiasi. Išrinktieji į juos tik spokso, bet garsiai prieštarauti nedrįsta. Dar ims ir Briuselyje karaliaujanti Uršulė juos apšauks „antistebukliniais". Stebuklais netikinčiais.

Tad mūsų išrinktieji, o ir šiaip pažangūs kultūrininkai, veikiau linkę nebyliai spoksoti į nesąmones. Kaip tie nebylūs Velykų salos sfinksai. Atrodo - ir dideli, ir rimti, ir kieti, o vis vien spokso viena kryptimi. Į nieką. Į niekį. Į sudūlėjimą. Į karingas, lietuviams tik primestas nesąmones. Į tautiečių išsidirbinėjimus, kai jau nenori priimti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio iš to, kuris nepatinka.

Nenori paspausti ranką chirurgui, asmeniškai gelbėjusiam Sausio 13-osios sužeistuosius.

Aleliuja, kiek mums reikėjo ne atgimti, bet išsigimti, kad net du kultūros ministrai kabinėtųsi prie sąžiningo lituanisto, ginančio valstybinę kalbą. O garbūs kultūrininkai svarstytų, iš kieno rankų atsiimti medalį.

Gerai, jog prisikėlimo stebuklą pavyko atlikti tik Dievo sūnui. Nes jei prisikeltų G.Petkevičaitė-Bitė ar Vincas Kudirka su Jonu Basanavičiumi, kultūrininkai juos niekintų. Pravardžiuotų naciais, nacionalistais, homofobais.

Nors, jei šalia ordino, medalio būtų ir solidi valstybės piniginė premija, būtinai atsiimtų. Visai nesvarstydami, ar pinigus pervedęs banko tarnautojas ar robotas turėjo kontaktų su Remigijumi Žemaitaičiu.

Viena aišku, jog iš pernelyg dorybių raštais, teisėtų pasipiktinimų zigzagais išmargintų kiaušinių-margučių niekada neišsirita viščiukas. Joks! Nei išvirtas, nei keptas, nei cypsintis, nei broileris.

Gyvybė nemėgsta iškraipymų. Gyvybingos valstybės - taip pat. Pripažįsta tik atsinaujinimą, progresą, atgimimą. O jei ne, tai paprasčiausiai nunyksta. Praleidusios savo šansą.