Politikų kvailystės griauna valstybę ir be Kremliaus pagalbos

Tačiau ar nėra taip, kad didžiausia grėsmė esame mes patys? Sukūrę valstybę su didžiule socialine atskirtimi .Su vis mažėjančiu gimstamumu. Su vis didėjančiu „teisiųjų" ir „vatnikų" susipriešinimu.

Ir su sostine Vilniumi, kur vis rečiau išgirstame valstybinę kalbą.

Demografinė krizė - neįveikiama

Filosofas Marius KUNDROTAS, svarstydamas apie vidines grėsmes, pirmiausiai akcentavo drastiškai sumažėjusį gimstamumą.

„Bet čia yra bendra Vakarų problema, - sakė M.Kundrotas. - Ir iš tikrųjų labai didelis klausimas, ar šitą grėsmę įmanoma įveikti politinėmis priemonėmis, nes pamatysime, kad kitose šalyse, kuriose buvo taikytos įvairios socialinės priemonės, lengvatos - nuosekliausiai tai buvo daroma Lenkijoje, ir Vengrijoje - vis vien tai neatvedė prie pliusinio gimstamumo. Šiek tiek sumažino minusą - taip, bet pliusinio gimstamumo nepasiekė.

Praktiškai dabar yra tokia situacija, kad pliusinis gimstamumas yra tik dviejose provakarietiškose visuomenėse - tarp Pietų Afrikos burų ir Izraelyje, tarp taip vadinamų haredžių, kurie yra ultrakonservatyvi religinė bendruomenė. Tarp kitko, ir Amerikoje didžiausias gimstamumas yra dviejose religinėse grupėse. Tai mormonai ir amišai.

Aš manau, tai parodo, kad realiai yra reikalinga mentaliteto kaita. Jeigu mes norime, kad atsirastų galimybė visuomenei atsinaujinti, tai turi įvykti ne tik dėl ekonominių-socialinių pokyčių, bet pirmiausiai turi įvykti kultūriniai pokyčiai žmonių galvose.

Kodėl tose mano paminėtose religinėse bendruomenėse daugiausia gimsta vaikų? Todėl, kad tenai į kiekvieną vaiką žiūrima kaip į Dievo dovaną, o pas mus vaikas laikomas kažkokia papildoma problema. Žmogus nuo pat jaunystės yra ugdomas siekti karjeros, uždirbti daug pinigų, pramogauti, o šeima - palauks.

Realiai aš manau, kad yra tik du variantai. Arba kažkoks kultūrinis, gal net religinis judėjimas iš apačios, nes politiškai šito nesukursi.

Arba lieka kitas kelias - mes turėtume iš esmės atmesti visą liberaliosios demokratijos modelį, o tam reikėtų keisti politiką, visą informaciją laikyti valstybės rankose, nepropaguoti kitokių „šeimos" modelių ir sąmoningai ugdyti šeimas, kuriose yra vaikams palanki kultūra.

Bet aš suprantu, kad tai padaryti dabar neįmanoma, nes esame Europos Sąjungoje, o ji šiuo metu yra praktiškai vos ne vienintelė mums likusi atrama ir nepanašu, kad artimiausiu metu mes turėtume patikimesnę atramą. O jei esame ES, reikia prisiimti ir tam tikrus įsipareigojimus žmogaus teisėms, žodžio laisvei ir t.t.

O jei politikai dabar žada išspręsti tą demografinę problemą, tai aš tokiam politikui tiesiog nusijuoksiu į akis ir pasakysiu, kad tamsta esate arba naivus, arba kitus mulkinantis veidmainis".

Didelė bėda - susiskaldymas

Seimo narys Rimas Jonas JANKŪNAS sako, kad Lietuvos saugumui kenkia ir didžiulis visuomenės susipriešinimas.

„Tai, kas vyksta dabar, primena Sovietų Sąjungą, tai, ką darė Leninas. Tik kiti epitetai. Anksčiau buvo „buržuaziniai nacionalistai", „antitarybiniai elementai", nenorintys žengti į šviesų rytojų". O dabar atsirado „homofobai", „vatnikai", „antivakseriai". Štai čia yra didžioji bėda!

Sunku įsivaizduoti, kokio dydžio ta išorinė grėsmė yra, nes matome iškreiptą veidrodį, bet vidinė grėsmė yra akivaizdi.

Trys svarbiausi elementai valstybei ginti kas yra? Žmonių susitelkimas, žmonių pasitikėjimas valstybe ir atsidavimas jai, o toliau yra kariuomenė sava ir dar toliau - NATO sąjungininkai. Reiškia, mes pirmąjį elementą išvis ignoruojame.

1940-aisiais kariuomenei buvo skiriama 7 proc. BVP, o kas iš to išėjo? Šnipštas! Aišku, neturėjome sąjungininkų, bet ir žmonės buvo nesusitelkę, nualinti Smetonos autoritarinio režimo. Todėl žmonės susitelkė kovoti su priešu tik po to, kai pamiršo A.Smetoną ir suprato, kad į Lietuvą atėjo okupantai.

Todėl visiškai pritariu, kad žmonių susipriešinimas didina valstybės nesaugumą. Bet, žinote, kada žmonės nesugeba susitvarkyti savo kieme, tai labai mėgsta vadovauti kitiems.

Tai dabar šokteliu truputį į šoną - įsivaizduojate, koks dabar didis tikslas - kovoti su klimato kaita ir Lietuvai toje kovoje dalyvauti! Nors geriau būtų kelius sutvarkyti.

Kaip tame sovietiniame anekdote sako: „Šiandien kolūkio susirinkime svarstomi du punktai. Pirmas - tvarto statyba, o antras - komunizmo statyba. Kadangi lentų neatvežė, tai pereiname prie antrojo punkto."

Karinis konfliktas nėra neišvengiamas

Metines veiklos ataskaitas Valstybės gynimo taryboje (VGT) pristačiusios mūsų šalies žvalgybos institucijos nurodė, kad karinis konfliktas nėra neišvengiamas, sako prezidentas Gitanas Nausėda.

„Išklausėme Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) metines veiklos ataskaitas. Jų pagrindinė mintis yra ta, kad karinis konfliktas nėra neišvengiamas.

Situacija tebėra įtempta ir mes, be jokios abejonės, pagal tą situaciją rikiuojame ir savo veiksmus tiek NATO, tiek Europos Sąjungos formatu. Tačiau turime suprasti vieną dalyką - kad laiko nėra labai daug", - po antradienį vykusio VGT posėdžio kalbėjo šalies vadovas.

„Manome, kad taikos derybos, kad ir nelabai greitai, bet pasibaigs tam tikru rezultatu ir karas Ukrainoje pasibaigs. Tačiau apie grėsmes regionui šito pasakyti mes, deja, negalime, - kad grėsmės ES išnyks", - akcentavo jis.

Šalies vadovas taip pat akcentuoja, jog Kremliaus karo mašina šiuo metu juda visu greičiu. Tad, pasak prezidento, svarbu ir toliau remti Jungtinių Amerikos Valstijų pastangas ieškoti taikos sprendimų. Vis dėlto, kaip pažymi G.Nausėda, Lietuva nepritaria taikos bet kokia kaina idėjai.

Interviu su buvusiu VSD vadovu Gediminu GRINA:

Buvęs VSD vadovas Gediminas GRINA taip pat pripažino, jog demografija yra valstybės problema Nr.1.

Paklausus, ar nekelia grėsmės faktas, jog Lietuvoje gausėjantiems atvykėliams musulmonams jau nepakanka nuo seno čia veikusių mečečių, todėl jau įrenginėja sau naujus maldos namus, G.Grina atsakė:

„Matote, žodis „grėsmė" yra labai platus. Klausimas yra toks - kokią mes norime matyti savo valstybę? Ar, sakykime, Vasario 16-osios idėja dar čia gyvuoja, ar jau nebegyvuoja?"

- Vakarų valstybės jau pradeda atsipeikėti, pradeda suvokti, kad reikia ginti savo nacionalinius interesus, o mes - atviri bet kam - ir atbėgėliams, ir perbėgėliams! Net neišsiaiškinę, ar tikrai jiems reikėjo nuo kažko bėgti, ar tik vaidina. Nejaugi tokia situacija nėra mažai valstybei ypač grėsminga?

- Vėlgi čia priklauso nuo politinių sprendimų. Kaip politikai mato valstybės ateitį, tai taip ir daro. Labai nesunku suprasti, ką jie mato. Jeigu mes matome, kas vyksta, tai politikai arba nemato, arba nenori matyti.

Galime daug prisifilosofuoti, bet klausimas yra paprastas - kaip mes save įsivaizduojame. Arba mes įsivaizduojame savo valstybę su Vasario 16-osios idėja, arba neįsivaizduojame savo valstybės su pratęsta Vasario 16-osios idėja. Įsivaizduojame kažką kitą. Manau, kad čia yra tik toks politinis pasirinkimas.

O jeigu yra partija, pavyzdžiui, Nacionalinis susivienijimas, kurios požiūris laikosi Vasario 16-osios požiūrio, bet visuomenėje yra toks nedidelis šios partijos palaikymas, tai, vadinasi, Lietuvoje nebėra tokio poreikio pratęsti Vasario 16-osios idėjos.

- Ar tuo metu, kai vadovavote VSD, jums nekildavo žmogiškas noras nesusilaikyti ir išplūsti politikus, per naivumą ar dėl kokių kitų priežasčių kenkiančių Lietuvos valstybei?

- Žmonės labai sunkiai įsivaizduoja, ką veikia žvalgyba ir kontržvalgyba. Šių tarnybų reikalas - ne išsiaiškinti, ką ten politikai daro, o žiūrėti, ką daro prieš mus užsienio valstybės. Vėlgi, kokie yra vidaus politiniai judesiai, kas už ką Lietuvoje balsuoja - tai čia nelabai yra VSD interesas.

Jo interesas aiškiai apibrėžtas - žiūrėti, ką veikia mums priešiškos valstybės. Pirmiausiai tai yra Rusija. Plačiau net neverta plėstis, nes dabar tai kiekvienam aišku. Sunkiai rastume dabar žmogų, kuris nesuprastų, kad Rusija yra mums grėsmė.

Lygiai taip pat, kaip ir visai Europos Sąjungai. Patys gi matome, kad ES atsibudo tik prieš kelis metus ir dar labai lėtai bunda. Antras dalykas - kiek jau Vladimiras Putinas valdžioje? 26-erius metus?

Jeigu jūs klausiate apie žvalgybos institucijas, tai aš galiu atsakyti, kad jos nuo pat pradžios, jau kelis dešimtmečius aiškino, kad Rusija yra grėsmė, bet niekas neklausė - nei Lietuvoje, nei visoje ES, nei visur kitur. Vadino mus rusofobais - ir tiek.

O dėl Lietuvos politikos, liečiančios Taivaną, tai aš galiu atvirai pasakyti, kad tai yra vaikų darželio lygio sprendimai. Visiškai nesuvokiant, kur mes esame.

Visi čia labai mėgsta deklaruoti, kad mes esame ES sudėtyje, tai kaip čia dabar išeitų, kad mes prieštaraujame ES politikai Taivano atžvilgiu? Nes nežinau nė vienos kitos ES valstybės, kuri dėl Taivano būtų pasekusi Lietuvos pavyzdžiu.

Tai vėl reikėtų įvertinti tokių Lietuvos politinių sprendimų brandumą, nors aš nelabai žinau, kaip būtų juos galima įvertinti. Problema yra ta, kad dabartiniai Lietuvos politikai jau nežino, ką su ta Taivano problema daryti.

- Nepaisant to, jog buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su prezidentu Gitanu Nausėda 2020-aisiais gerokai stumtelėjo Aliaksandro Lukašenkos Baltarusiją arčiau V.Putino, o buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dėl Taivano pablogino mūsų santykius su Kinija, abu politikai toliau sėkmingai veikia užsienyje. L.Linkevičius tapo Lietuvos ambasadoriumi Švedijos karalystėje, o G.Landsbergis stažuojasi Stanfordo (JAV) universitete, o pavasarį skaitys studentams paskaitas Paryžiuje.

- Mes nepainiokime dviejų dalykų - kaip visa tai pateikiama Lietuvoje ir kam ten užsienyje tai yra įdomu, todėl net nenoriu daugiau plėstis.

O dėl Baltarusijos, tai, mano manymu, didžiausia problema buvo tai, kad mes per daug gyvename iliuzijų pasaulyje dėl kažkokios tai demokratijos valstybėse, kuriose tos demokratijos nelabai buvo per visą jų istoriją.

Tikrai nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie tiki, kad Rusijoje kada nors kažkokia demokratija bus. Kol bus Rusija, tol mes turėsime problemų. Reikės ir gynybai pinigus skirti, ir tvoras tverti, ir poligonus statyti, ir ką tik nori.

- Bet ar nepavojinga tai, jog mes patys savo šalies viduje vis ieškome gelbėtojų, mesijų, pravardžiuojame vieni kitus „kremlinais", „vatnikais" ir per kiekvienus rinkimus tarsi žaidžiame loteriją. Tai irgi kelia nesaugumą, didina susipriešinimą!

- Problema yra ta, kad mūsų tam tikras politinis elitas niekaip nesupranta visuomenės turinio. Ir nenori suprasti. O paskui stebisi, kodėl visuomenė balsavo ne už tuos. Tai politikai, kurie save laiko labai dideliu elitu, bet nesupranta, kokią visuomenę jie turi. Na, ką galima apie tokius politikus pasakyti? Jie beviltiški yra!

Pateiksiu pavyzdį - pasigirsta džiaugsmų, kad socialdemokratų reitingai krenta. Tai aš klausiu tų besidžiaugiančių - kaip jums atrodo, už ką tada balsuos socialdemokratų rinkėjai? Manau, čia atsakymas labai aiškus, bet, deja, kai kuriems tai vis dar nesuprantami šitie dalykai.

Žodžiu, galiu čia daug filosofuoti, bet demokratinių valstybių likimas yra išrinktų politikų veiklos rezultatas. Jeigu politikai išminties neturi, tada ir valstybės žlunga. Mes gi turime 2000 metų istoriją, todėl visai nesunku pamatyti, kodėl žlugo kai kurios valstybės, kokios buvo priežastys.

Kitas paprastas reikalas - gamta nemėgsta tuštumos. Jei kažkas sugriūva, tai jo vietą užima kiti. Tada vėl kažkas „išvaduos", kažkas dar kažką darys - taip ir gyvename!