Inžinieriais garsėjusiame mieste pritrūko specialistų

„Respublika“ tęsia rašinių ciklą, kas liko iš Lietuvos pramonės. Šiandien kalbame apie Marijampolės miestą, kurį sovietai buvo pavadinę Kapsuku.

Prieš daugiau nei du dešimtmečius prasidėjusi Lietuvos pramonės griūtis itin skaudžiai atsiliepė Marijampolei. 1959-1988 m. Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke) pramonė buvo miesto varomoji jėga. Miestas tuo metu statėsi, plėtėsi, gerokai perkopė 50 tūkst. gyventojų skaičių. Lietuvos pramonės prekinė produkcija per 1976-1988 m. padidėjo 1,65 karto, o Marijampolės miesto pramonė per tą patį laiką - 1,71 karto.

1988 m. pabaigoje Marijampolės mieste buvo gaminama 2,4 proc. visos Lietuvos pramonės produktų. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, daugelis tų įmonių neteko didžiųjų rinkų, kai kurių įranga paseno, ją reikėjo atnaujinti, bet nebuvo nei kam, nei už ką. Sumaištyje, kuri buvo pavadinta privatizavimu, įmonės išgrobstytos. Ne vienas apsukruolis per privatizavimą pralobo ir šiandien užima neblogas pozicijas valstybėje. Neleistinais būdais uždirbtus pinigus išsigrynino ir šešėlinio pasaulio šulai.

„Fasą“ sugriovė jos kūrėjai

Didžiausia ir pažangiausia Marijampolėje tuo metu buvo maisto pramonės automatų gamykla (vėliau - „Fasa“). Įmonė išliko iki šių dienų. 1959 m. pradėta statyti ir per devynerius metus pabaigta įmonė vėliau tapo Maisto pramonės automatų ir Kauno politechnikos instituto moksliniu-gamybiniu susivienijimu.

Pastatytas štampavimo-kalvystės cechas, specialusis konstravimo biuras. Buvo gaminami įvairūs pieno ir įvairių pieno produktų perdirbimo ir fasavimo, mėsos fasavimo, cukraus ir biriųjų produktų fasavimo, chemijos pramonės produktų fasavimo linijų automatai. Įmonė užėmė 23 hektarus, iš jų trečdalis buvo užstatyti gamybiniais pastatais. Prie įmonės netgi buvo pastatyta požeminė slėptuvė, galėjusi tapti prieglobsčiu keliems tūkstančiams žmonių kilus atominei grėsmei.

29 metus „Fasoje“ inžinerinėje grandyje vadovaujamas pareigas ėjęs marijampolietis Vytautas Gaulia likusią „Fasą“ vadina „Fasele“. Čia dirba keliolika kartų mažiau darbininkų.

„Man skaudžiausia, kad įmonę sunaikino tie žmonės, kurie ją sukūrė. Gamykla sugriuvo, nes virsmui nebuvo pasiruošusi gamyklos administracija. Jie buvo pratę dirbti komandiniais metodais, laisvės jie bijojo, nenorėjo imtis iniciatyvos. Kai kurie pastatai, pastatyti prieš trisdešimt metų, gal ir buvo pasenę, bet daugelis įrenginių kainavo milijonus ir juos reikėjo tik pritaikyti dirbti naujomis sąlygomis. Permačiau ateitį, siūliau įvairius gelbėjimo planus, bet išėjo taip, kad buvau išvadintas priešu, norinčiu naudos sau. Padėjau pareiškimą ir išėjau, o už vartų manęs laukė buvęs darbininkas, savo rankomis sukūręs verslą“, - apgailestavo buvęs „Fasos“ inžinerinio padalinio vadovas V.Gaulia.

Mašinų turgų sukūrė atlikę inžinieriai

Anot V.Gaulios, įmonėje dirbo 2000-2200 darbininkų. „Bet kokių darbininkų! Jie galėtų nušluostyti nosį ne vienam šiandien aukštosios mokyklos iškeptam inžinieriui, aš juos vadindavau mikronų medžiotojais. Preciziškas detales jie kūrė tokiu tikslumu, koks dabar pasiekiamas tik kompiuteriais. Bet ir tada įmonėje veikė tuomet pažangi programavimo įranga. Gamykloje buvo apie 400 inžinierių. Dabar Marijampolė vystytis negali, nes trūksta inžinierių“, - svarstė V.Gaulia.

Prasidėjus privatizavimui, dauguma gabiausių žmonių buvo išvaikyti, kiti patys išėjo. Vieni tapo žemdirbiais, kiti naudotų automobilių iš Vokietijos vežėjais, treti - turgininkais. Dar kiti prasigėrė, prarado kvalifikaciją.

„Mūsų gamyklos inžinieriai, mechanikai, elektrikai, galima sakyti, atidarė naudotų automobilių turgų Marijampolėje. Iš pradžių iš Vokietijos riedėjo labai geri automobiliai, brangūs, o kai juos išvežė, pradėjo tempti laužus. Juos remontuodavo garažuose Vasaros gatvėje ir kitur. Vasaros gatvės garažuose trečdalis mūsų darbininkų dirba. Tekina, remontuoja variklius, elektros mazgus, montuoja padangas, dažo, suvirina, ką tik nori“, - sakė V.Gaulia.

Cukraus fabriką atmušė per kraują

Nedaug trūko, kad būtų sugriautas seniausias Lietuvoje cukraus fabrikas (pastatytas 1931 m. - red. past.). Jam buvo numatytas šiek tiek kitas scenarijus. Tuometinė Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovavo Gediminas Vagnorius, visus Lietuvos cukraus fabrikus - Marijampolės, Pavenčių, Panevėžio ir Kėdainių - pardavė Danijos firmai „Danisco Sugar“. Jeigu planas būtų išdegęs, danai būtų gavę Lietuvos cukraus pramonės monopolį.

Pirmiausia jie paskelbė, kad uždarys Marijampolės cukraus fabriką. Ir tuo užsitraukė fabriko darbininkų, cukrinius runkelius fabrikui auginusių žemdirbių pyktį. Susidarė grupė žmonių ir pradėjo organizuoti streikus. Danams derėtis nesisekė, o užimti fabriko negalėjo, nes pasirašydami sutartį padarė klaidelę.

„Buvo didelis sujudimas, vienas pasitarimas net mano namuose įvyko“, - pasakojo V.Gaulia, kuriam cukraus fabrikas buvo pirmoji darbovietė. Anot V.Gaulios, į lemiamą kelio blokadą Lenkijos pasienyje ne vienas žemdirbys vežėsi ne tik šakes, bet ir ginklų.

„Galėjo būti pralietas kraujas, jeigu tuometinis vidaus reikalų ministras būtų įsakęs streikininkus jėga nušluoti. Neišdrįso, ir gerai. Žemdirbiai buvo ginklų atsivežę. Kas žino, kas jiems, įpykusiems, būtų šovę į galvą“, - svarstė V.Gaulia.

Vyriausybei nieko kita neliko, kaip tik skelbti fabriko bankrotą. 1999 m. pavasarį pirkti fabriką prikalbinta tuo metu stipriausia Marijampolėje įmonė „Arvi“. Ji fabriką pamažu atnaujino ir išsaugojo. Kartu išliko ir gana pelninga cukrinių runkelių auginimo zona Suvalkijoje. Runkeliai neišnyko, kaip linai.

Marijampolės cukraus fabrikas dabar turi 26 043 tonų balto cukraus kvotą. Cukrinių runkelių perdirbimo metu čia dir ba apie 345 darbuotojai, ne gamybos - 186 darbuotojai.

Ekologiški konservai liko mintyse

Ne visoms įmonėms, kad ir per vargą, pavyko išlikti. Maisto pramonės kombinatas, marijampoliečių vadinamas konservų fabriku, duris užvėrė visiems laikams. Daržovių, vaisių ir uogų perdirbimo įmonė Lietuvą aprūpindavo net vaisvandeniais ir limonadais. Vidurinės kartos atstovai turbūt dar nepamiršo, kaip kvepia limonadas „Buratinas“, „Varpelis“, „Citrina“. Tokių gėrimų jau niekas negamina ir negamins, nes jie nesilaiko metų metus kaip kai kurie dabartiniai.

Fabrikas per sezoną perdirbdavo 400 tonų juodųjų serbentų ir braškių, kitų vaisių. Perdirbdavo daugybę tonų pomidorų, kitų daržovių, per metus pagamindavo apie 3 mln. sąlyginių indelių konservų, padažų, marmeladų, uogienių ir kitokių gėrybių. Tokie produktai dabar būtų vadinami ekologiškais, nes jie buvo gaminami be jokių priedų.

Konservų gamybos metu fabrikas dirbdavo dviem pamainomis. Darbuodavosi daugiau nei 100 darbininkų. Miesto pakraštyje fabrikas buvo užveisęs savo sodą, daržus, jų derlius keliaudavo į konservų gamybos cechus.

40 metų fabrikui atidavęs jo vadovas Vincas Milčius tos minutės, kai fabrikas sustojo, nesulaukė. Išėjo likus 3-4 metams iki jo uždarymo. Anot V.Milčiaus, ten, kur buvo pastatytas, fabrikas išlikti negalėjo. Jį pasivijo gyvenamieji kvartalai. Ir įranga buvo pasenusi, bet fabrikas galėjo būti pastatytas kitur, miesto pakraštyje. Buvo pradėta projektuoti, net ir naujus įrenginius prieš Sovietų Sąjungos griūtį direktorius iš Maskvos išsireikalavo. Lietuvos valdžia neparodė jokio iniciatyvos, ir konservų gamybos liniją iš po nosies nugvelbė estai.

Iš Rytų - į Vakarus

Be visų nuostolių, kurių sąrašas yra ilgas, yra ir pragiedrulių. Prieš griūties vėtras atsilaikė smarkiai atsinaujinęs buvęs akrilo verpalų fabrikas „Vernitas“, pieno konservų kombinatas, maisto pramonės pakavimo ir fasavimo įrenginių projektavimo ir gamybos įmonė „Pakma“. Daugelis jų sumažėjo kelis kartus. Jų klientai jau net ne Europoje - Azijoje, Pietų Amerikoje. Atsirado naujų įmonių - UAB „Mantinga“, koncernas „Arvi ir Ko“, UAB „Juodeliai“ ir kitos. Įsteigta kelios dešimtys paslaugų, prekybos, pramogų, maisto gamybos įmonių. Jos nėra didelės ir darbininkų joms daug nereikia.

Atsirado ir viena kita su buvusia sovietine pramone visiškai nesusijusi įmonė. Viena tokių - UAB „Stevila“. Ji gamina įvairius tikslius aukštos kokybės metalo gaminius „Volkswagen“, ABB, „Siemens“ ar „Bosch“. „Stevilą“ įkūrė marijampolietis Vilius Senkus. Jis nėra tik pramonininkas, bet ir mokslo darbuotojas.

„Steviloje“ dirba per 120 darbininkų. Pasak „Stevilos“ vadovo, darbininkų atlyginimas didesnis už minimumą. Anot V.Senkaus, didžiausia bėda yra kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, todėl įmonė darbininkus moko pati.

„Pas mus galėtų dirbti aukštąjį inžinerinį išsilavinimą įgiję vyrai. Darbas su šiuolaikiškomis, tiksliomis staklėmis yra pats tas, bet iš būrio darbininkų padėję diplomus į stalčių prie staklių stojo vos keli. Visi baigę aukštąsias įsivaizduoja save su baltais marškiniais, o tie, kurie galėtų stoti mokytis mechaninių specialybių į valstybės išlaikomas profesines mokyklas, ten neina“, - dėstė „Stevilos“ direktorius. Lietuvoje baltmarškinių per daug, todėl norintys dirbti jauni išsilavinę vyrai kelia sparnus į užsienį dirbti juodadarbiais.

Visiškai nauja veikla, išaugusi ant buvusios Marijampolės pramonės likučių, yra su automobilių verslu susijusi veikla. Kiek marijampoliečių ji įtraukė, suskaičiuoti neįmanoma.